Ponas Tadas66-68 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis14% kūrinio
66 psl.

Čia asloj šautuvų virš dvidešimt gulėjo,

Iššovę vieną šautuvą, tuoj imam naują,

Klebonas juos užtaiso, jam gi patarnauja

Ponia, panelė, dvaro panos, taip kaip moka;

Taip maža mūs, o šūvių mums tačiau nestoka.

Maskoliai kulkų mums taip pat nepavydėjo –

O mes lėčiau, tačiau pataikyt sugebėjom.

Net trissyk ta minia prie durų atskubėjo,

Tačiau kas kartą po tris žmones palydėjo;

Tad traukiasi už kelnorės; o jau ir švinta.

Pons Stalininkas savo žvilgsnį išmėgintą

Ten kreipia, o kai priešo galvą tik sutinka,

Tuoj šauja, ir tikrai tuomet neapsirinka:

Tuoj ritasi į žolę geležies kepurė,

Ir jau retai Maskolius koks į mus pažiūri.

Pamatęs Stalininkas priešo neramumą,

Pamanė, kad jau reik daryt puolimą ūmą;

Tarnams vietas nurodęs, man tvirtai pasakė:

»Gervazai, páskui!« – ir jau mes kieme ant tako.

Bet šūvis iš už vartų – Stalininkas šlyja,

67 psl.

Pabąla, rausta, nes krūtinės viduryje

Kulka jau; nutirpau aš ir susisielojau,

O pons akim į vartų pusę dar vadžiojo.

Soplicą, niekšą ten aš pažinau! iš ūsų,

Iš ūgio! Jo tai šūvis Stalininką mūsų

Nudėjo! Niekšas tas dar laikė vamzdžio galą

Pakėlęs, dar prie jo nuo dūmų oras balo!

Nutaikau, šauju – rodos, jis suakmenėja!

Nors dukart šoviau, bet nudėt nesugebėjau;

Gal akys, gal jau protas buvo man suiręs...

Tik išgirdau, kai moters verkia: »Ponas miręs«.

Gervazas čia nutyla, skausmas, mat, jį graužia;

Bet baigdams taria: »Čia Maskoliai įsilaužia

Pilin ir puola mus, nes, Stalininkui mirus,

Nebuvo vado, aš jaučiaus visai suiręs.

Tik laimei mūs Parafinavičius atvyko

Dviem šimtais vedinas Mickevičių, ir likom

Išgelbėti mes Horbatavičių bajorų,

Kurie Soplicų vardo net girdėt nenori«.

»Taip žuvo ponas išdidus, narsus, dievotas,

68 psl.

Kurs buvo turtais, laipsniais taip apdovanotas,

Bajorams brolis, liaudies tėvas; tik jam trūko

Sūnaus, kuris atkeršytų, arba anūko!

Bet jis tarnų turėjo. Aš pasižadėjau

Atkeršyt! Savo peiliuku tad palytėjau

Jo žaizdą (gal apie peiliuką – kalaviją

Girdėjai Tamsta, kurs garbės gan daug įgijo

Bajorų tarpe), ir peiliuks Soplicų sprandus

Vis lyti suvažiavimuos, seimuos, kur randa

Soplicą; du peštynėse, du dvikovoje

Nudėjau; viens savuos namuose suliepsnojo,

Kai aš su Rimša jo Koreličus naikinom;

O tų, kurie šiek tiek peiliuko pamėgino,

Nesuskaitysi. Vienas jų dabar beliko,

Kurio ik šiol peiliukas mano nesutiko,

Tai tikras brolis to ūsoriaus, niekadėjo,

Gyvena turtuos, turi laipsnį net Teisėjo,

Horeškų pilį jau užgrobti jis mėgina,

O gerbia apskrityje jį visi kaimynai!

Ir Tamsta jam pilis? kad koja jo šią vietą

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.

Rašiniui: KaltėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.