Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –
Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,
Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,
Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!
Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,
Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,
O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:
Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.
Keleivis štai prie lango vieno atsistojo
Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,
Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,
Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.
Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,
Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.
Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,
Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.
Bet niekur nematyt valdovės to darželio,
Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,
Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti
Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.
Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,
Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,
Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.
Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,
Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;
Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,
Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,
Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,
Įskrido į tą savo ramų kambariuką,
Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,
Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.
Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,
Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.
Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.
Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo
Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.
Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,
Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,
Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,
Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.
Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Tadas, parvykęs į dėdės namus, sužino apie mergaitę dar jos nepamatęs? Kaip jį paveikia pirmasis susitikimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kambaryje Tadas randa išmėtytus romanus, baltą suknelę, gėles languose, o pro langą mato prižiūrėtą darželį: čia gyvena jauna mergaitė. Smėlyje jis pamato basos kojytės pėdą ir ilgai spėlioja, kieno ji. Paskui mergaitę išvysta ant parkano, ji įbėga į kambarį, pastebi jį ir išsigandusi suklinka. Tadas parausta, nespėja nė atsiprašyti ir lieka visiškai sumišęs: nežino, „Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.“ Taip prasideda Tado ir Zosės meilės linija.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.