Ponas Tadas7 psl. · apie 5 min.
Pirmoji knyga. Ūkis1% kūrinio
7 psl.

Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,

Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.

Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,

Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;

Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,

Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,

Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,

Įskrido į tą savo ramų kambariuką,

Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,

Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.

Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,

Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.

Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.

Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo

Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.

Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,

Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,

Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,

Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.

Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Tadas, parvykęs į dėdės namus, sužino apie mergaitę dar jos nepamatęs? Kaip jį paveikia pirmasis susitikimas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kambaryje Tadas randa išmėtytus romanus, baltą suknelę, gėles languose, o pro langą mato prižiūrėtą darželį: čia gyvena jauna mergaitė. Smėlyje jis pamato basos kojytės pėdą ir ilgai spėlioja, kieno ji. Paskui mergaitę išvysta ant parkano, ji įbėga į kambarį, pastebi jį ir išsigandusi suklinka. Tadas parausta, nespėja nė atsiprašyti ir lieka visiškai sumišęs: nežino, „Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.“ Taip prasideda Tado ir Zosės meilės linija.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.