Kurs buvo turtais, laipsniais taip apdovanotas,
Bajorams brolis, liaudies tėvas; tik jam trūko
Sūnaus, kuris atkeršytų, arba anūko!
Bet jis tarnų turėjo. Aš pasižadėjau
Atkeršyt! Savo peiliuku tad palytėjau
Jo žaizdą (gal apie peiliuką – kalaviją
Girdėjai Tamsta, kurs garbės gan daug įgijo
Bajorų tarpe), ir peiliuks Soplicų sprandus
Vis lyti suvažiavimuos, seimuos, kur randa
Soplicą; du peštynėse, du dvikovoje
Nudėjau; viens savuos namuose suliepsnojo,
Kai aš su Rimša jo Koreličus naikinom;
O tų, kurie šiek tiek peiliuko pamėgino,
Nesuskaitysi. Vienas jų dabar beliko,
Kurio ik šiol peiliukas mano nesutiko,
Tai tikras brolis to ūsoriaus, niekadėjo,
Gyvena turtuos, turi laipsnį net Teisėjo,
Horeškų pilį jau užgrobti jis mėgina,
O gerbia apskrityje jį visi kaimynai!
Ir Tamsta jam pilis? kad koja jo šią vietą
Paliestų – mano pono kraują čia pralietą?
Oi, ne! kol dar Gervazas kūne sielos turi,
Kol senos jėgos dar atsigema, kai žiūri
Į tą peiliuką, kurs vis kabo čia prie sienos,
Tol negyvens pilyj šioj Soplica nė vienas!«
»Oi! – Grafas ištarė, – turėjau nujautimą!
Nes vis jaučiau prie mūrų šitų patraukimą,
Nors nežinojau, kad čia glūdi toki turtai,
Čia taip draminga, kaip pily užkeiktoj burtai!
Atimt Soplicoms pilį kelią atitiksiu,
Tave gi tos pilies Valdytoju paliksiu!
Gervazai, žinios tos mane jau sužavėjo,
Tik gaila, kad ne naktį mudu čia atėjom;
Tuomet dekoratingai aš apsitaisyčiau
Ir tavo pasakojimų baisių klausyčiau.
Ir, gaila, ne perdaug esi tu iškalbingas.
O aš girdėjau ir skaičiau tokias tragingas
Istorijas; tai Anglų, Škotų lordų rūmai
Ir Vokiečių grafų taip pat tur daug baisumų.
Ir kiekviena garsi bajoriška šeimyna
Apie kerštingą praeitį ir kraują žino,
Ir keršto palikimas ainių ainiams lieka.
Tėvynėj panašaus dar negirdėjęs nieko,
Jaučiu savyje plakantį Horeškų kraują,
Žinau, kad garbei savo giminės tarnauju.
Taigi! Man su Soplica reik paliauti tartis,
Nors reiktų dviese kautis, o ne vien tik bartis!
Garbė įsako!« Taręs tai staiga pakilo.
Gervazas paskui eina, ir abu nutilę.
Pas pilį Grafas stabtelia viens pats kalbėdams,
Aplinkui žvalgos, o ant žirgo jau sėdėdams
Pabaigia kalbą, lyg baladą prisiminęs:
»Niekai, juk Soplica tasai netur šeimynos;
O kad turėtų jauną pačią ar dukrelę,
Ir aš norėčiau gaut jos ranką ar širdelę,
Turėčiau fabuloj susidūrimų eilę:
Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!«
Pasakęs tai, į dvarą jojo jis per lauką,
Šauliai tuo tarpu jau pro šilo kraštą traukė.
Medžioklę Grafas mėgo, tad, šaulius pažinęs,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.