Ponas Tadas70 psl. · apie 5 min.
Antroji knyga. Pilis14% kūrinio
70 psl.

Apie kerštingą praeitį ir kraują žino,

Ir keršto palikimas ainių ainiams lieka.

Tėvynėj panašaus dar negirdėjęs nieko,

Jaučiu savyje plakantį Horeškų kraują,

Žinau, kad garbei savo giminės tarnauju.

Taigi! Man su Soplica reik paliauti tartis,

Nors reiktų dviese kautis, o ne vien tik bartis!

Garbė įsako!« Taręs tai staiga pakilo.

Gervazas paskui eina, ir abu nutilę.

Pas pilį Grafas stabtelia viens pats kalbėdams,

Aplinkui žvalgos, o ant žirgo jau sėdėdams

Pabaigia kalbą, lyg baladą prisiminęs:

»Niekai, juk Soplica tasai netur šeimynos;

O kad turėtų jauną pačią ar dukrelę,

Ir aš norėčiau gaut jos ranką ar širdelę,

Turėčiau fabuloj susidūrimų eilę:

Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!«

Pasakęs tai, į dvarą jojo jis per lauką,

Šauliai tuo tarpu jau pro šilo kraštą traukė.

Medžioklę Grafas mėgo, tad, šaulius pažinęs,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Grafas žiūri į Horeškų ir Soplicų nesantaiką ir į mergaitę, kurią pamato darže? Ką rodo Kirmino įspėjimas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Išklausęs Gervazo, Grafas jaučia „plakantį Horeškų kraują“, bet nesantaiką mato kaip romano siužetą: jei Soplica turėtų dukrą ir Grafas jos pamiltų, išeitų tikras romanas: „Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!“ Netrukus darže jis pamato agurkus renkančią mergaitę ir, ištiesęs kaklą lyg gervė, žavisi ja kaip paveikslu. Svajonę nutraukia Kirminas: „Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi“. Vienuolis tarsi saugo mergaitę nuo Grafo. Grafas pristatomas kaip romantikas, kuriam gyvenimas atrodo kaip knyga, todėl pasakotojas į jį žiūri su šypsena.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.