Paliestų – mano pono kraują čia pralietą?
Oi, ne! kol dar Gervazas kūne sielos turi,
Kol senos jėgos dar atsigema, kai žiūri
Į tą peiliuką, kurs vis kabo čia prie sienos,
Tol negyvens pilyj šioj Soplica nė vienas!«
»Oi! – Grafas ištarė, – turėjau nujautimą!
Nes vis jaučiau prie mūrų šitų patraukimą,
Nors nežinojau, kad čia glūdi toki turtai,
Čia taip draminga, kaip pily užkeiktoj burtai!
Atimt Soplicoms pilį kelią atitiksiu,
Tave gi tos pilies Valdytoju paliksiu!
Gervazai, žinios tos mane jau sužavėjo,
Tik gaila, kad ne naktį mudu čia atėjom;
Tuomet dekoratingai aš apsitaisyčiau
Ir tavo pasakojimų baisių klausyčiau.
Ir, gaila, ne perdaug esi tu iškalbingas.
O aš girdėjau ir skaičiau tokias tragingas
Istorijas; tai Anglų, Škotų lordų rūmai
Ir Vokiečių grafų taip pat tur daug baisumų.
Ir kiekviena garsi bajoriška šeimyna
Apie kerštingą praeitį ir kraują žino,
Ir keršto palikimas ainių ainiams lieka.
Tėvynėj panašaus dar negirdėjęs nieko,
Jaučiu savyje plakantį Horeškų kraują,
Žinau, kad garbei savo giminės tarnauju.
Taigi! Man su Soplica reik paliauti tartis,
Nors reiktų dviese kautis, o ne vien tik bartis!
Garbė įsako!« Taręs tai staiga pakilo.
Gervazas paskui eina, ir abu nutilę.
Pas pilį Grafas stabtelia viens pats kalbėdams,
Aplinkui žvalgos, o ant žirgo jau sėdėdams
Pabaigia kalbą, lyg baladą prisiminęs:
»Niekai, juk Soplica tasai netur šeimynos;
O kad turėtų jauną pačią ar dukrelę,
Ir aš norėčiau gaut jos ranką ar širdelę,
Turėčiau fabuloj susidūrimų eilę:
Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!«
Pasakęs tai, į dvarą jojo jis per lauką,
Šauliai tuo tarpu jau pro šilo kraštą traukė.
Medžioklę Grafas mėgo, tad, šaulius pažinęs,
Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;
Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,
Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo
Pas sodą. –
Vaisių medžių eilės gerą plotą
Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.
Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša
Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;
Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos
Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;
Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;
Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,
Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,
O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.
Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę
Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,
Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai
Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,
Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo
Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.