Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;
Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,
Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo
Pas sodą. –
Vaisių medžių eilės gerą plotą
Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.
Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša
Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;
Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos
Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;
Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;
Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,
Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,
O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.
Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę
Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,
Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai
Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,
Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo
Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas žiūri į Horeškų ir Soplicų nesantaiką ir į mergaitę, kurią pamato darže? Ką rodo Kirmino įspėjimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Išklausęs Gervazo, Grafas jaučia „plakantį Horeškų kraują“, bet nesantaiką mato kaip romano siužetą: jei Soplica turėtų dukrą ir Grafas jos pamiltų, išeitų tikras romanas: „Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!“ Netrukus darže jis pamato agurkus renkančią mergaitę ir, ištiesęs kaklą lyg gervė, žavisi ja kaip paveikslu. Svajonę nutraukia Kirminas: „Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi“. Vienuolis tarsi saugo mergaitę nuo Grafo. Grafas pristatomas kaip romantikas, kuriam gyvenimas atrodo kaip knyga, todėl pasakotojas į jį žiūri su šypsena.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.