Ponas Tadas65-72 psl. · apie 25 min.
Antroji knyga. Pilis14% kūrinio
65 psl.

Lyg manė, kad namų nariu bus paskaitytas.

Jau manė apsireikšti, bet apsižiūrėta,

Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta.

Tur būt, Stalininkaitė Jackų pamylėjo,

Tačiau ta meilė prieš tėvus jai slėpt reikėjo.

»Laikai Kosciuškos buvo; ponas Stalininkas

Gegužės teisę rėmė, bajorus tad rinko

Konfederatams gelbėti, Maskoliams kulti,

Bet naktį patys rusai ėmė pilį pulti.

Vos spėjom tik pavojaus padaryt signalą,

Užverst duris, o jau iš kito kiemo galo

Maskoliai grūdosi; o pilyje turėjom

Visai nedaug žmonių: pons, aš, ponia, virėjai,

Apygirčiai trise, lekajus, dar klebonas

Aidukai keturi, tačiau vis drąsūs žmonės.

Mes gintis, pilį šturmu puola jau Maskoliai,

Bet dešimt šautuvų juos sveikina iš tolo;

Tarnai juos šaudė jau iš aukšto apatinio,

O aš ir ponas, tai nuo gonkų viršutinių.

O, darbo buvo! Bet mums visa puikiai ėjo:

66 psl.

Čia asloj šautuvų virš dvidešimt gulėjo,

Iššovę vieną šautuvą, tuoj imam naują,

Klebonas juos užtaiso, jam gi patarnauja

Ponia, panelė, dvaro panos, taip kaip moka;

Taip maža mūs, o šūvių mums tačiau nestoka.

Maskoliai kulkų mums taip pat nepavydėjo –

O mes lėčiau, tačiau pataikyt sugebėjom.

Net trissyk ta minia prie durų atskubėjo,

Tačiau kas kartą po tris žmones palydėjo;

Tad traukiasi už kelnorės; o jau ir švinta.

Pons Stalininkas savo žvilgsnį išmėgintą

Ten kreipia, o kai priešo galvą tik sutinka,

Tuoj šauja, ir tikrai tuomet neapsirinka:

Tuoj ritasi į žolę geležies kepurė,

Ir jau retai Maskolius koks į mus pažiūri.

Pamatęs Stalininkas priešo neramumą,

Pamanė, kad jau reik daryt puolimą ūmą;

Tarnams vietas nurodęs, man tvirtai pasakė:

»Gervazai, páskui!« – ir jau mes kieme ant tako.

Bet šūvis iš už vartų – Stalininkas šlyja,

67 psl.

Pabąla, rausta, nes krūtinės viduryje

Kulka jau; nutirpau aš ir susisielojau,

O pons akim į vartų pusę dar vadžiojo.

Soplicą, niekšą ten aš pažinau! iš ūsų,

Iš ūgio! Jo tai šūvis Stalininką mūsų

Nudėjo! Niekšas tas dar laikė vamzdžio galą

Pakėlęs, dar prie jo nuo dūmų oras balo!

Nutaikau, šauju – rodos, jis suakmenėja!

Nors dukart šoviau, bet nudėt nesugebėjau;

Gal akys, gal jau protas buvo man suiręs...

Tik išgirdau, kai moters verkia: »Ponas miręs«.

Gervazas čia nutyla, skausmas, mat, jį graužia;

Bet baigdams taria: »Čia Maskoliai įsilaužia

Pilin ir puola mus, nes, Stalininkui mirus,

Nebuvo vado, aš jaučiaus visai suiręs.

Tik laimei mūs Parafinavičius atvyko

Dviem šimtais vedinas Mickevičių, ir likom

Išgelbėti mes Horbatavičių bajorų,

Kurie Soplicų vardo net girdėt nenori«.

»Taip žuvo ponas išdidus, narsus, dievotas,

68 psl.

Kurs buvo turtais, laipsniais taip apdovanotas,

Bajorams brolis, liaudies tėvas; tik jam trūko

Sūnaus, kuris atkeršytų, arba anūko!

Bet jis tarnų turėjo. Aš pasižadėjau

Atkeršyt! Savo peiliuku tad palytėjau

Jo žaizdą (gal apie peiliuką – kalaviją

Girdėjai Tamsta, kurs garbės gan daug įgijo

Bajorų tarpe), ir peiliuks Soplicų sprandus

Vis lyti suvažiavimuos, seimuos, kur randa

Soplicą; du peštynėse, du dvikovoje

Nudėjau; viens savuos namuose suliepsnojo,

Kai aš su Rimša jo Koreličus naikinom;

O tų, kurie šiek tiek peiliuko pamėgino,

Nesuskaitysi. Vienas jų dabar beliko,

Kurio ik šiol peiliukas mano nesutiko,

Tai tikras brolis to ūsoriaus, niekadėjo,

Gyvena turtuos, turi laipsnį net Teisėjo,

Horeškų pilį jau užgrobti jis mėgina,

O gerbia apskrityje jį visi kaimynai!

Ir Tamsta jam pilis? kad koja jo šią vietą

69 psl.

Paliestų – mano pono kraują čia pralietą?

Oi, ne! kol dar Gervazas kūne sielos turi,

Kol senos jėgos dar atsigema, kai žiūri

Į tą peiliuką, kurs vis kabo čia prie sienos,

Tol negyvens pilyj šioj Soplica nė vienas!«

»Oi! – Grafas ištarė, – turėjau nujautimą!

Nes vis jaučiau prie mūrų šitų patraukimą,

Nors nežinojau, kad čia glūdi toki turtai,

Čia taip draminga, kaip pily užkeiktoj burtai!

Atimt Soplicoms pilį kelią atitiksiu,

Tave gi tos pilies Valdytoju paliksiu!

Gervazai, žinios tos mane jau sužavėjo,

Tik gaila, kad ne naktį mudu čia atėjom;

Tuomet dekoratingai aš apsitaisyčiau

Ir tavo pasakojimų baisių klausyčiau.

Ir, gaila, ne perdaug esi tu iškalbingas.

O aš girdėjau ir skaičiau tokias tragingas

Istorijas; tai Anglų, Škotų lordų rūmai

Ir Vokiečių grafų taip pat tur daug baisumų.

Ir kiekviena garsi bajoriška šeimyna

70 psl.

Apie kerštingą praeitį ir kraują žino,

Ir keršto palikimas ainių ainiams lieka.

Tėvynėj panašaus dar negirdėjęs nieko,

Jaučiu savyje plakantį Horeškų kraują,

Žinau, kad garbei savo giminės tarnauju.

Taigi! Man su Soplica reik paliauti tartis,

Nors reiktų dviese kautis, o ne vien tik bartis!

Garbė įsako!« Taręs tai staiga pakilo.

Gervazas paskui eina, ir abu nutilę.

Pas pilį Grafas stabtelia viens pats kalbėdams,

Aplinkui žvalgos, o ant žirgo jau sėdėdams

Pabaigia kalbą, lyg baladą prisiminęs:

»Niekai, juk Soplica tasai netur šeimynos;

O kad turėtų jauną pačią ar dukrelę,

Ir aš norėčiau gaut jos ranką ar širdelę,

Turėčiau fabuloj susidūrimų eilę:

Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!«

Pasakęs tai, į dvarą jojo jis per lauką,

Šauliai tuo tarpu jau pro šilo kraštą traukė.

Medžioklę Grafas mėgo, tad, šaulius pažinęs,

71 psl.

Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;

Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,

Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo

Pas sodą. –

Vaisių medžių eilės gerą plotą

Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.

Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša

Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;

Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos

Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;

Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;

Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,

Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,

O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.

Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę

Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,

Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai

Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,

Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo

Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.

72 psl.

Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;

Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja

Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,

Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:

Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.

O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje

Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,

Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.

Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,

Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.

Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais

Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.

Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj

Žalumo bangose nunėrus iki kelių;

Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,

Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.

Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,

O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,

Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;

Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.

Rašiniui: KaltėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.