Apie kerštingą praeitį ir kraują žino,
Ir keršto palikimas ainių ainiams lieka.
Tėvynėj panašaus dar negirdėjęs nieko,
Jaučiu savyje plakantį Horeškų kraują,
Žinau, kad garbei savo giminės tarnauju.
Taigi! Man su Soplica reik paliauti tartis,
Nors reiktų dviese kautis, o ne vien tik bartis!
Garbė įsako!« Taręs tai staiga pakilo.
Gervazas paskui eina, ir abu nutilę.
Pas pilį Grafas stabtelia viens pats kalbėdams,
Aplinkui žvalgos, o ant žirgo jau sėdėdams
Pabaigia kalbą, lyg baladą prisiminęs:
»Niekai, juk Soplica tasai netur šeimynos;
O kad turėtų jauną pačią ar dukrelę,
Ir aš norėčiau gaut jos ranką ar širdelę,
Turėčiau fabuloj susidūrimų eilę:
Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!«
Pasakęs tai, į dvarą jojo jis per lauką,
Šauliai tuo tarpu jau pro šilo kraštą traukė.
Medžioklę Grafas mėgo, tad, šaulius pažinęs,
Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;
Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,
Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo
Pas sodą. –
Vaisių medžių eilės gerą plotą
Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.
Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša
Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;
Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos
Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;
Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;
Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,
Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,
O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.
Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę
Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,
Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai
Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,
Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo
Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.
Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;
Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja
Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,
Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:
Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.
O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje
Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,
Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.
Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,
Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.
Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais
Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.
Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj
Žalumo bangose nunėrus iki kelių;
Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,
Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.
Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,
O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,
Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;
Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.