Ponas Tadas72 psl. · apie 5 min.
Antroji knyga. Pilis14% kūrinio
72 psl.

Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;

Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja

Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,

Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:

Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.

O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje

Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,

Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.

Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,

Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.

Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais

Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.

Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj

Žalumo bangose nunėrus iki kelių;

Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,

Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.

Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,

O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,

Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;

Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Grafas žiūri į Horeškų ir Soplicų nesantaiką ir į mergaitę, kurią pamato darže? Ką rodo Kirmino įspėjimas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Išklausęs Gervazo, Grafas jaučia „plakantį Horeškų kraują“, bet nesantaiką mato kaip romano siužetą: jei Soplica turėtų dukrą ir Grafas jos pamiltų, išeitų tikras romanas: „Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!“ Netrukus darže jis pamato agurkus renkančią mergaitę ir, ištiesęs kaklą lyg gervė, žavisi ja kaip paveikslu. Svajonę nutraukia Kirminas: „Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi“. Vienuolis tarsi saugo mergaitę nuo Grafo. Grafas pristatomas kaip romantikas, kuriam gyvenimas atrodo kaip knyga, todėl pasakotojas į jį žiūri su šypsena.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.