Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;
Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja
Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,
Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:
Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.
O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje
Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,
Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.
Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,
Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.
Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais
Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.
Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj
Žalumo bangose nunėrus iki kelių;
Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,
Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.
Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,
O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,
Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;
Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas žiūri į Horeškų ir Soplicų nesantaiką ir į mergaitę, kurią pamato darže? Ką rodo Kirmino įspėjimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Išklausęs Gervazo, Grafas jaučia „plakantį Horeškų kraują“, bet nesantaiką mato kaip romano siužetą: jei Soplica turėtų dukrą ir Grafas jos pamiltų, išeitų tikras romanas: „Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!“ Netrukus darže jis pamato agurkus renkančią mergaitę ir, ištiesęs kaklą lyg gervė, žavisi ja kaip paveikslu. Svajonę nutraukia Kirminas: „Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi“. Vienuolis tarsi saugo mergaitę nuo Grafo. Grafas pristatomas kaip romantikas, kuriam gyvenimas atrodo kaip knyga, todėl pasakotojas į jį žiūri su šypsena.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.