Ponas Tadas71-73 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis15% kūrinio
71 psl.

Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;

Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,

Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo

Pas sodą. –

Vaisių medžių eilės gerą plotą

Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.

Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša

Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;

Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos

Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;

Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;

Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,

Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,

O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.

Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę

Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,

Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai

Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,

Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo

Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.

72 psl.

Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;

Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja

Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,

Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:

Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.

O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje

Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,

Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.

Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,

Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.

Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais

Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.

Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj

Žalumo bangose nunėrus iki kelių;

Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,

Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.

Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,

O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,

Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;

Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,

73 psl.

Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;

Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,

Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę

Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,

Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.

Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,

Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,

Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.

Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis

Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs

Tik viena koja, akmenį kitoje turi,

Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.

Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,

Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus

Galus juostelės savo rodė ir grasino:

»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?

Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;

Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.

Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,

Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.