Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;
Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,
Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo
Pas sodą. –
Vaisių medžių eilės gerą plotą
Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.
Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša
Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;
Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos
Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;
Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;
Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,
Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,
O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.
Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę
Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,
Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai
Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,
Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo
Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.
Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;
Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja
Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,
Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:
Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.
O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje
Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,
Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.
Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,
Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.
Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais
Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.
Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj
Žalumo bangose nunėrus iki kelių;
Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,
Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.
Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,
O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,
Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;
Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,
Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;
Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,
Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę
Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,
Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.
Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,
Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,
Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.
Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis
Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs
Tik viena koja, akmenį kitoje turi,
Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.
Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,
Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus
Galus juostelės savo rodė ir grasino:
»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?
Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;
Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.
Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,
Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.