Ponas Tadas72-74 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis15% kūrinio
72 psl.

Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;

Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja

Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,

Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:

Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.

O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje

Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,

Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.

Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,

Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.

Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais

Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.

Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj

Žalumo bangose nunėrus iki kelių;

Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,

Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.

Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,

O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,

Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;

Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,

73 psl.

Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;

Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,

Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę

Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,

Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.

Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,

Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,

Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.

Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis

Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs

Tik viena koja, akmenį kitoje turi,

Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.

Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,

Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus

Galus juostelės savo rodė ir grasino:

»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?

Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;

Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.

Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,

Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė

74 psl.

Kažko, ir del sukliudymo to netikėto

Nusišypsojo. Bet norėdams pažiūrėti

Mergytėn; tik pamatė švystelint langely

Rausvus jos kaspinus ir baltąją suknelę.

Vien pastebėt galėjo tik vietas jos kojų,

Nes kai ji bėgo, tai virkščias kai kur užstojo,

Kurios dabar lapus kiek paliestus jau kėlė,

Kaip vandenio viršus, kai jį greitasparnėlė

Kregždė prarėžia, o tenai, kur agurkavo

Mergytė, tai ant virkščių tik dugnu siūbavo

Jos pintinėlė, nes kai scena ši įvyko,

Tai daržininkė ją paskubomis paliko.

Po valandėlės buvo jau tyla giliausia.

Akis pastatė Grafas ir domingai klausė;

Vis mąstė, o tarnai jo jau artyn prijoję

Stovėjo. – Bet dvare namų ramioj tyloje

Garsai jau kyla; šnabžda, rėkauja, juokauja,

Kaip avily tuščiam, kai bitės parkeliauja.

Tai buvo ženklas, kad medžiotojai parvyksta,

Tarnai tad pusryčius gamint stropiau įnyksta.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.