Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;
Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja
Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,
Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:
Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.
O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje
Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,
Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.
Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,
Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.
Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais
Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.
Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj
Žalumo bangose nunėrus iki kelių;
Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,
Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.
Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,
O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,
Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;
Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,
Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;
Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,
Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę
Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,
Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.
Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,
Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,
Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.
Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis
Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs
Tik viena koja, akmenį kitoje turi,
Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.
Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,
Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus
Galus juostelės savo rodė ir grasino:
»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?
Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;
Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.
Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,
Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė
Kažko, ir del sukliudymo to netikėto
Nusišypsojo. Bet norėdams pažiūrėti
Mergytėn; tik pamatė švystelint langely
Rausvus jos kaspinus ir baltąją suknelę.
Vien pastebėt galėjo tik vietas jos kojų,
Nes kai ji bėgo, tai virkščias kai kur užstojo,
Kurios dabar lapus kiek paliestus jau kėlė,
Kaip vandenio viršus, kai jį greitasparnėlė
Kregždė prarėžia, o tenai, kur agurkavo
Mergytė, tai ant virkščių tik dugnu siūbavo
Jos pintinėlė, nes kai scena ši įvyko,
Tai daržininkė ją paskubomis paliko.
Po valandėlės buvo jau tyla giliausia.
Akis pastatė Grafas ir domingai klausė;
Vis mąstė, o tarnai jo jau artyn prijoję
Stovėjo. – Bet dvare namų ramioj tyloje
Garsai jau kyla; šnabžda, rėkauja, juokauja,
Kaip avily tuščiam, kai bitės parkeliauja.
Tai buvo ženklas, kad medžiotojai parvyksta,
Tarnai tad pusryčius gamint stropiau įnyksta.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.