Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;
Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,
Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę
Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,
Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.
Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,
Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,
Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.
Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis
Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs
Tik viena koja, akmenį kitoje turi,
Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.
Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,
Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus
Galus juostelės savo rodė ir grasino:
»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?
Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;
Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.
Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,
Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė
Kažko, ir del sukliudymo to netikėto
Nusišypsojo. Bet norėdams pažiūrėti
Mergytėn; tik pamatė švystelint langely
Rausvus jos kaspinus ir baltąją suknelę.
Vien pastebėt galėjo tik vietas jos kojų,
Nes kai ji bėgo, tai virkščias kai kur užstojo,
Kurios dabar lapus kiek paliestus jau kėlė,
Kaip vandenio viršus, kai jį greitasparnėlė
Kregždė prarėžia, o tenai, kur agurkavo
Mergytė, tai ant virkščių tik dugnu siūbavo
Jos pintinėlė, nes kai scena ši įvyko,
Tai daržininkė ją paskubomis paliko.
Po valandėlės buvo jau tyla giliausia.
Akis pastatė Grafas ir domingai klausė;
Vis mąstė, o tarnai jo jau artyn prijoję
Stovėjo. – Bet dvare namų ramioj tyloje
Garsai jau kyla; šnabžda, rėkauja, juokauja,
Kaip avily tuščiam, kai bitės parkeliauja.
Tai buvo ženklas, kad medžiotojai parvyksta,
Tarnai tad pusryčius gamint stropiau įnyksta.
Ir matosi, kaip švaistos tik tarnai paeiliui:
Tas vyną neša, tas lėkštes, tas pundą peilių.
Sugrįžę iš medžioklės vyrai vaikštinėjo
Po kambarius, o valgyt jau labai norėjo,
Tad vaikščiodami kramtė net, ne tik pas stalą,
O jų medžioklinėms kalboms nebuvo galo.
Teisėjas, Podkomožis užstalėj, kerčioje
Susėdo, ir panelės menkesnėj tvarkoje
Kalbėjos; visa nesilaikė, kaip prie pietų,
Ar baliuj – naujos mados užima jau vietą
Senųjų papročių; net leido jas Teisėjas
Savuos namuos, nors ir nebuvo jų mėgėjas.
O valgių buvo duodama kuo įvairiausių:
Čia tacos su kava nešiojama ilgiausios,
Tos tacos gėlėmis visokioms išrašytos,
Ant jų garuojanti kaviniai sustatyta;
Puodukai Sasų molio vis graižais auksiniais,
Dar ąsočiukai ik graižų pilni grietinės.
Tokios kavos, kaip Lenkuos, niekur nesimato,
Nes Lenkuos kavą daro taip, kaip dar pripratę
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.