Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;
Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,
Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo
Pas sodą. –
Vaisių medžių eilės gerą plotą
Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.
Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša
Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;
Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos
Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;
Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;
Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,
Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,
O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.
Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę
Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,
Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai
Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,
Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo
Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.
Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;
Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja
Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,
Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:
Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.
O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje
Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,
Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.
Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,
Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.
Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais
Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.
Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj
Žalumo bangose nunėrus iki kelių;
Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,
Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.
Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,
O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,
Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;
Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,
Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;
Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,
Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę
Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,
Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.
Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,
Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,
Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.
Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis
Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs
Tik viena koja, akmenį kitoje turi,
Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.
Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,
Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus
Galus juostelės savo rodė ir grasino:
»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?
Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;
Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.
Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,
Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė
Kažko, ir del sukliudymo to netikėto
Nusišypsojo. Bet norėdams pažiūrėti
Mergytėn; tik pamatė švystelint langely
Rausvus jos kaspinus ir baltąją suknelę.
Vien pastebėt galėjo tik vietas jos kojų,
Nes kai ji bėgo, tai virkščias kai kur užstojo,
Kurios dabar lapus kiek paliestus jau kėlė,
Kaip vandenio viršus, kai jį greitasparnėlė
Kregždė prarėžia, o tenai, kur agurkavo
Mergytė, tai ant virkščių tik dugnu siūbavo
Jos pintinėlė, nes kai scena ši įvyko,
Tai daržininkė ją paskubomis paliko.
Po valandėlės buvo jau tyla giliausia.
Akis pastatė Grafas ir domingai klausė;
Vis mąstė, o tarnai jo jau artyn prijoję
Stovėjo. – Bet dvare namų ramioj tyloje
Garsai jau kyla; šnabžda, rėkauja, juokauja,
Kaip avily tuščiam, kai bitės parkeliauja.
Tai buvo ženklas, kad medžiotojai parvyksta,
Tarnai tad pusryčius gamint stropiau įnyksta.
Ir matosi, kaip švaistos tik tarnai paeiliui:
Tas vyną neša, tas lėkštes, tas pundą peilių.
Sugrįžę iš medžioklės vyrai vaikštinėjo
Po kambarius, o valgyt jau labai norėjo,
Tad vaikščiodami kramtė net, ne tik pas stalą,
O jų medžioklinėms kalboms nebuvo galo.
Teisėjas, Podkomožis užstalėj, kerčioje
Susėdo, ir panelės menkesnėj tvarkoje
Kalbėjos; visa nesilaikė, kaip prie pietų,
Ar baliuj – naujos mados užima jau vietą
Senųjų papročių; net leido jas Teisėjas
Savuos namuos, nors ir nebuvo jų mėgėjas.
O valgių buvo duodama kuo įvairiausių:
Čia tacos su kava nešiojama ilgiausios,
Tos tacos gėlėmis visokioms išrašytos,
Ant jų garuojanti kaviniai sustatyta;
Puodukai Sasų molio vis graižais auksiniais,
Dar ąsočiukai ik graižų pilni grietinės.
Tokios kavos, kaip Lenkuos, niekur nesimato,
Nes Lenkuos kavą daro taip, kaip dar pripratę
Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,
Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,
Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,
Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:
Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą
Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.
Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko
Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko
Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią
Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,
Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,
Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.
Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,
Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:
Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,
Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.
O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:
Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,
Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,
Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas žiūri į Horeškų ir Soplicų nesantaiką ir į mergaitę, kurią pamato darže? Ką rodo Kirmino įspėjimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Išklausęs Gervazo, Grafas jaučia „plakantį Horeškų kraują“, bet nesantaiką mato kaip romano siužetą: jei Soplica turėtų dukrą ir Grafas jos pamiltų, išeitų tikras romanas: „Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!“ Netrukus darže jis pamato agurkus renkančią mergaitę ir, ištiesęs kaklą lyg gervė, žavisi ja kaip paveikslu. Svajonę nutraukia Kirminas: „Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi“. Vienuolis tarsi saugo mergaitę nuo Grafo. Grafas pristatomas kaip romantikas, kuriam gyvenimas atrodo kaip knyga, todėl pasakotojas į jį žiūri su šypsena.
Rašiniui: Ironija
2. Ką pusryčių Soplicove aprašymas pasako apie senųjų bajorų papročių pasaulį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Per pusryčius jau nesilaikoma tokios tvarkos kaip per pietus: „naujos mados užima jau vietą“ senųjų papročių, ir Teisėjas jas leidžia, nors pats jų nemėgsta. Vis dėlto pasakotojas su meile aprašo kavą, kurią verda tam skirta kavininkė, grietinėlę ąsočiukuose su kaspinėliais, karštą alų senesnėms ponioms, kadagių dūmuose rūkytą mėsą vyrams. Senieji kalbasi apie ūkį, caro valdžios sprendimus ir karą, jaunesnieji apie medžioklę. Tokios smulkmenos rodo, kad poema saugo išnykstančio gyvenimo atminimą: „Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.“
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.