Ponas Tadas75-76 psl. · apie 5 min.
Antroji knyga. Pilis15% kūrinio
75 psl.

Ir matosi, kaip švaistos tik tarnai paeiliui:

Tas vyną neša, tas lėkštes, tas pundą peilių.

Sugrįžę iš medžioklės vyrai vaikštinėjo

Po kambarius, o valgyt jau labai norėjo,

Tad vaikščiodami kramtė net, ne tik pas stalą,

O jų medžioklinėms kalboms nebuvo galo.

Teisėjas, Podkomožis užstalėj, kerčioje

Susėdo, ir panelės menkesnėj tvarkoje

Kalbėjos; visa nesilaikė, kaip prie pietų,

Ar baliuj – naujos mados užima jau vietą

Senųjų papročių; net leido jas Teisėjas

Savuos namuos, nors ir nebuvo jų mėgėjas.

O valgių buvo duodama kuo įvairiausių:

Čia tacos su kava nešiojama ilgiausios,

Tos tacos gėlėmis visokioms išrašytos,

Ant jų garuojanti kaviniai sustatyta;

Puodukai Sasų molio vis graižais auksiniais,

Dar ąsočiukai ik graižų pilni grietinės.

Tokios kavos, kaip Lenkuos, niekur nesimato,

Nes Lenkuos kavą daro taip, kaip dar pripratę

76 psl.

Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,

Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,

Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,

Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:

Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą

Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.

Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko

Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko

Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią

Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,

Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,

Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.

Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,

Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:

Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,

Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.

O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:

Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,

Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,

Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką pusryčių Soplicove aprašymas pasako apie senųjų bajorų papročių pasaulį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Per pusryčius jau nesilaikoma tokios tvarkos kaip per pietus: „naujos mados užima jau vietą“ senųjų papročių, ir Teisėjas jas leidžia, nors pats jų nemėgsta. Vis dėlto pasakotojas su meile aprašo kavą, kurią verda tam skirta kavininkė, grietinėlę ąsočiukuose su kaspinėliais, karštą alų senesnėms ponioms, kadagių dūmuose rūkytą mėsą vyrams. Senieji kalbasi apie ūkį, caro valdžios sprendimus ir karą, jaunesnieji apie medžioklę. Tokios smulkmenos rodo, kad poema saugo išnykstančio gyvenimo atminimą: „Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.“

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.