Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,
Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,
Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,
Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:
Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą
Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.
Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko
Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko
Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią
Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,
Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,
Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.
Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,
Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:
Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,
Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.
O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:
Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,
Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,
Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką pusryčių Soplicove aprašymas pasako apie senųjų bajorų papročių pasaulį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Per pusryčius jau nesilaikoma tokios tvarkos kaip per pietus: „naujos mados užima jau vietą“ senųjų papročių, ir Teisėjas jas leidžia, nors pats jų nemėgsta. Vis dėlto pasakotojas su meile aprašo kavą, kurią verda tam skirta kavininkė, grietinėlę ąsočiukuose su kaspinėliais, karštą alų senesnėms ponioms, kadagių dūmuose rūkytą mėsą vyrams. Senieji kalbasi apie ūkį, caro valdžios sprendimus ir karą, jaunesnieji apie medžioklę. Tokios smulkmenos rodo, kad poema saugo išnykstančio gyvenimo atminimą: „Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.“
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.