Ir matosi, kaip švaistos tik tarnai paeiliui:
Tas vyną neša, tas lėkštes, tas pundą peilių.
Sugrįžę iš medžioklės vyrai vaikštinėjo
Po kambarius, o valgyt jau labai norėjo,
Tad vaikščiodami kramtė net, ne tik pas stalą,
O jų medžioklinėms kalboms nebuvo galo.
Teisėjas, Podkomožis užstalėj, kerčioje
Susėdo, ir panelės menkesnėj tvarkoje
Kalbėjos; visa nesilaikė, kaip prie pietų,
Ar baliuj – naujos mados užima jau vietą
Senųjų papročių; net leido jas Teisėjas
Savuos namuos, nors ir nebuvo jų mėgėjas.
O valgių buvo duodama kuo įvairiausių:
Čia tacos su kava nešiojama ilgiausios,
Tos tacos gėlėmis visokioms išrašytos,
Ant jų garuojanti kaviniai sustatyta;
Puodukai Sasų molio vis graižais auksiniais,
Dar ąsočiukai ik graižų pilni grietinės.
Tokios kavos, kaip Lenkuos, niekur nesimato,
Nes Lenkuos kavą daro taip, kaip dar pripratę
Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,
Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,
Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,
Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:
Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą
Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.
Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko
Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko
Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią
Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,
Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,
Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.
Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,
Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:
Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,
Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.
O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:
Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,
Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,
Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;
Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:
Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.
Dviejose salėse svečiai susigrupavo:
Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo
Apie ūkininkavimo būdus naujuosius
Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;
O Podkomožis svarsto žinią apie karą,
Įvertina savaip ir išvadas padaro.
Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri
Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.
Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,
Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,
Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai
Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,
Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.
Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,
Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,
O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.
Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,
Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.