Ponas Tadas76-78 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis16% kūrinio
76 psl.

Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,

Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,

Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,

Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:

Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą

Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.

Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko

Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko

Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią

Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,

Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,

Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.

Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,

Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:

Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,

Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.

O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:

Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,

Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,

Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;

77 psl.

Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:

Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.

Dviejose salėse svečiai susigrupavo:

Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo

Apie ūkininkavimo būdus naujuosius

Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;

O Podkomožis svarsto žinią apie karą,

Įvertina savaip ir išvadas padaro.

Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri

Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.

Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,

Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,

Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai

Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,

Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.

Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,

Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,

O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.

Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,

Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.

78 psl.

Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;

Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko

Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,

Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,

O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,

Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.

O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,

Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.

Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,

Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;

Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną

Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.

O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.

Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.

Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,

Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė

Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,

Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;

Esą net galima rimtai paabejoti,

Ar metrikuose galima tai suieškoti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.