Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:
Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.
Dviejose salėse svečiai susigrupavo:
Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo
Apie ūkininkavimo būdus naujuosius
Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;
O Podkomožis svarsto žinią apie karą,
Įvertina savaip ir išvadas padaro.
Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri
Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.
Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,
Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,
Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai
Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,
Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.
Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,
Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,
O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.
Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,
Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.
Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;
Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko
Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,
Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,
O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,
Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.
O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,
Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.
Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,
Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;
Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną
Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.
O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.
Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.
Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,
Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė
Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,
Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;
Esą net galima rimtai paabejoti,
Ar metrikuose galima tai suieškoti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką pusryčių Soplicove aprašymas pasako apie senųjų bajorų papročių pasaulį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Per pusryčius jau nesilaikoma tokios tvarkos kaip per pietus: „naujos mados užima jau vietą“ senųjų papročių, ir Teisėjas jas leidžia, nors pats jų nemėgsta. Vis dėlto pasakotojas su meile aprašo kavą, kurią verda tam skirta kavininkė, grietinėlę ąsočiukuose su kaspinėliais, karštą alų senesnėms ponioms, kadagių dūmuose rūkytą mėsą vyrams. Senieji kalbasi apie ūkį, caro valdžios sprendimus ir karą, jaunesnieji apie medžioklę. Tokios smulkmenos rodo, kad poema saugo išnykstančio gyvenimo atminimą: „Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.“
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.