Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:
Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.
Dviejose salėse svečiai susigrupavo:
Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo
Apie ūkininkavimo būdus naujuosius
Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;
O Podkomožis svarsto žinią apie karą,
Įvertina savaip ir išvadas padaro.
Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri
Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.
Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,
Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,
Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai
Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,
Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.
Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,
Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,
O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.
Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,
Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.
Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;
Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko
Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,
Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,
O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,
Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.
O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,
Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.
Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,
Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;
Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną
Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.
O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.
Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.
Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,
Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė
Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,
Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;
Esą net galima rimtai paabejoti,
Ar metrikuose galima tai suieškoti.
Tiesa, Teisėjas ją vis seseria vadina,
Bet tai tvarkoj, nes juodu broliai suvestiniai;
Be to, ji sostinėj gyvendama turėjus
Gan daug atlikti reikalų svarbių Teisėjo;
Todel Teisėjas nuolat savo broliškumą
Rodąs gal ir iš meilės, gal del naudingumo,
Ir ji taip leidžianti vadint del atminimų...
O Tadui lengva nuo tokių išpažinimų.
Dar prisipasakojo daug kitų dalykų;
O visa tai gana trumpu laiku įvyko.
O Rejentas tuo tarpu salėj dešiniojoj
Asesorių patraukęs tarė: »Aš kartojau
Dažnai, kad dar ne laikas jot dabar zuikiauti,
Dar peranksti, dar vasarojai nenupiauti,
Ir daug rėžių kaimiečių dar medžioklei kliudo,
Todel ir Grafas net atvykti nepanūdo.
O Grafas juk medžioklę gan gerai pažįsta,
Nes užsieniuos praleido savąją jaunystę,
Tad žino, kaip medžioklę sudaryt tvarkingą;
Ir sako, kad pas mus perdaug jau barbaringa,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.