Ponaičio pagrįžimas. – Pirmas susitikimas kambarėlyje, antras prie stalo. – Rimtas Teisėjo pamokymas apie mandagumą. – Politiniai Podkomožio pastebėjimai apie madas. – Ginčo pradžia del Striukio ir Sakalo. – Voiskio nusiskundimai. – Paskutinis Tribunolo šauklys. – Žvilgsnys į tų laikų politinę Lietuvos ir Europos padėtį.
Tėvyne Lietuva! kaip sveikata tu brangi!
Įvertina tave tik svetimoj padangėj
Tavęs netekę. Aš svetur tavim gėriuosi,
Matau, aprašinėju, nes tavęs ilgiuosi.
Šventoji Motina, švieti tu Čenstakavoj
Ir Vilniaus Aušros Vartuos! Tu ir pilį savo
Globoji Naugarduky ir maldingus žmones!
Kuri man stebuklingą suteikei malonę,
Išgydžius, kai sveikatos man mama maldavo,
O mano silpnas kūnas tuoj jėgų įgavo,
Ir aš silpnom kojytėm stojęs už gyvybę
Galėjau pats eit garbint dievišką galybę –
Tu taip vėl sugrąžinsi mums tėvynę mielą!..
Tuo tarpu siųsk tenai nors mano liūdną sielą
Į tas kalvas miškuotas ir lankas lygiąsias,
Plačiai ten žydinčias, kur Nemunas žydrasis,
Į tuos laukus banguojančius javais spalvuotais,
Rugiais spalvos sidabro ir kviečiais auksuotais;
Kur grikiai – baltas sniegas, svėrės gintarinės,
Kur dobilai raudoni, kaip veidai merginos,
O visa tai apjuosia ežios pakraštinės,
Kur vietoms auga kriaušės, obelys laukinės...
Tuose laukuos anuomet prie sraunaus upelio,
Viršuj kalvutės, mažame beržų miškely,
Bajoro namas buvo pamatais mūriniais
Ir baltavo iš tolo sienos jo medinės;
O tuopų eilės paliai sienas tas žaliavo
Ir jos baltumo, rodės, dar daugiau įgavo;
Tas namas neperdidelis, bet jis ne vienas –
Dar kūtės plačios buvo, dar trys kūgiai šieno,
Ir kito pašaro netilpusio pašiūrėj.
Matyt, kad žemės turtų ten gana daug turi.
Matyti tai iš tankiai rikių sustatytų,
Kurios kaip žvaigždės tankios, o tas pat matyti
Ir iš keliolikos tvirtų darbščių artojų,
Kurie vagas ilgąsias dailiai, lygiai kloja
Ir aria tąsias lysves, lyg tai būtų daržui:
Matyt, su išteklium namuos tuos nesivaržo.
Nuolat atkelti vartai čia praeivį kviečia,
Nors būtų jis iš kokio tolimo pasviečio.
Važiuoja dviem arkliais štai kažkoks jaunas ponas,
Štai suka jis į kiemą pro pat gonkų šoną,
Sustoja. Pons iššoka, o arkliai, matyti,
Praalkę, kiemo žolę pradeda skabyti.
Kieme tyla, net gonkų durys uždarytos
Sklende senoviška iš medžio ištašyta.
Sugrįžusis nemanė eit tarnų ieškoti,
Greit sklendę atsikišo, trokšdams sužinoti,
Kaip tie namai atrodo, jųjų neregėjus
Tiek metų, kol mokytis jam mieste reikėjo.
Įbėgo ir sujudęs dairos po svetainę
Ir mato, kad joje veik nieks neatsimainė.
Tie pat ten buvo baldai ir tos pačios sienos,
Kurias nuo pat mažens matydavo kasdieną;
Tuos daiktus dar visus gerai jis pažinojo,
Ir portretai prie sienų dar tie pat kabojo.
Štai Krokuvos čemarkoje Kosčiuška žiūri
Aukštyn, ir rankose jis plieno kardą turi;
Jis taip atrodė, kai prisiekdamas žadėjo
Tuo pat kardu išginti tris Lenkų skriaudėjus,
Ar pats nuo jojo žūti. Čia aukštyn žiūrėdams
Sielojas Reitanas, jau laisvę apgailėdams;
Jis laiko peilį atlenktą į savo šoną,
Šalia knygas dar turi Fedono, Katono.
Toliau gabus Jasinskis, toks gražus ir jaunas
Drauge su Korsaku su priešais drąsiai kaunas:
Ant Pragos šancų stovi, Maskolius kapoja,
O Praga jau visa aplinkui tik liepsnoja.
Net seną laikrodį kurantinį pažino
Prie sienos pastatytą šėpoje medinėj.
Tuoj vaikišku džiaugsmu jo siūlą greit patraukė
Ir senojo mozūro nekantraudams laukė.
Po visą namą laksto, ieško kambarėlio,
Kuriam jisai gyveno, būdams mažutėlis;
Įėjęs apsidairo: argi tam mažuty –
Jo kambarėly moteris galėjo būti?
Ir kas tai būtų? Dėdė jo viengungis buvo,
Teta Petrapily senai jau apsibuvo. –
Ir šeimininkė čia gyventi negalėjo,
Nes čia pianinas buvo ir gaidų gulėjo
Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –
Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,
Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,
Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!
Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,
Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,
O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:
Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.
Keleivis štai prie lango vieno atsistojo
Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,
Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,
Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.
Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,
Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.
Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,
Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.
Bet niekur nematyt valdovės to darželio,
Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,
Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti
Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.
Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,
Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,
Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.
Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,
Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;
Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,
Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,
Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,
Įskrido į tą savo ramų kambariuką,
Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,
Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.
Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,
Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.
Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.
Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo
Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.
Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,
Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,
Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,
Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.
Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,
Nemato, vien tik jaučia smarkiai plakant širdį:
Del tojo įvykio nestengė net suvokti,
Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.
Kieme tarnai tuo tarpu greitai sužinojo,
Kad kažkoki svečiai jau prieš gonkas sustojo.
Iškinkė arklius tad ir kūtėje pastatė,
Tuoj davė glėbį šieno, kaip senai papratę,
Nes dar naujų madų Teisėjas nežiūrėjo,
Dar jo svečių arkliai pas žydą nestovėjo.
Tarnai svečių pasveikint nėjo, bet prie savo
Darbų pripratę ponui dar gerai tarnavo.
Tarnai dabar tik pono Voiskio grįžtant laukė,
Kuris lėtai iš lauko jau į dvarą traukė.
Kai pono nėr namie, jisai jį pavaduoja
Ir vaišindams svečius įdomiai šnekučiuoja;
(Tai pono tolimas gentis ir geras draugas,
Pamatęs svečią, grįžta, bet sutikt jį saugos –
Nes kaip gi eis prie svečio rūbais kasdieniniais).
Todel tuoj apsitaisė rūbais išeiginiais,
Iš ryto paruoštais, nes, mat, gerai jau žino,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur gyvena ir iš kur į Lietuvą žvelgia poetas invokacijoje?
Rašiniui: TėvynėEmigracija
2. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.