Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,
Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,
Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.
Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,
Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;
Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,
Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,
Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,
Įskrido į tą savo ramų kambariuką,
Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,
Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.
Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,
Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.
Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.
Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo
Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.
Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,
Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,
Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,
Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.
Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,
Nemato, vien tik jaučia smarkiai plakant širdį:
Del tojo įvykio nestengė net suvokti,
Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.
Kieme tarnai tuo tarpu greitai sužinojo,
Kad kažkoki svečiai jau prieš gonkas sustojo.
Iškinkė arklius tad ir kūtėje pastatė,
Tuoj davė glėbį šieno, kaip senai papratę,
Nes dar naujų madų Teisėjas nežiūrėjo,
Dar jo svečių arkliai pas žydą nestovėjo.
Tarnai svečių pasveikint nėjo, bet prie savo
Darbų pripratę ponui dar gerai tarnavo.
Tarnai dabar tik pono Voiskio grįžtant laukė,
Kuris lėtai iš lauko jau į dvarą traukė.
Kai pono nėr namie, jisai jį pavaduoja
Ir vaišindams svečius įdomiai šnekučiuoja;
(Tai pono tolimas gentis ir geras draugas,
Pamatęs svečią, grįžta, bet sutikt jį saugos –
Nes kaip gi eis prie svečio rūbais kasdieniniais).
Todel tuoj apsitaisė rūbais išeiginiais,
Iš ryto paruoštais, nes, mat, gerai jau žino,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.