Ponas Tadas73-80 psl. · apie 25 min.
Antroji knyga. Pilis16% kūrinio
73 psl.

Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;

Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,

Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę

Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,

Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.

Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,

Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,

Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.

Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis

Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs

Tik viena koja, akmenį kitoje turi,

Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.

Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,

Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus

Galus juostelės savo rodė ir grasino:

»Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?

Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;

Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.

Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,

Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė

74 psl.

Kažko, ir del sukliudymo to netikėto

Nusišypsojo. Bet norėdams pažiūrėti

Mergytėn; tik pamatė švystelint langely

Rausvus jos kaspinus ir baltąją suknelę.

Vien pastebėt galėjo tik vietas jos kojų,

Nes kai ji bėgo, tai virkščias kai kur užstojo,

Kurios dabar lapus kiek paliestus jau kėlė,

Kaip vandenio viršus, kai jį greitasparnėlė

Kregždė prarėžia, o tenai, kur agurkavo

Mergytė, tai ant virkščių tik dugnu siūbavo

Jos pintinėlė, nes kai scena ši įvyko,

Tai daržininkė ją paskubomis paliko.

Po valandėlės buvo jau tyla giliausia.

Akis pastatė Grafas ir domingai klausė;

Vis mąstė, o tarnai jo jau artyn prijoję

Stovėjo. – Bet dvare namų ramioj tyloje

Garsai jau kyla; šnabžda, rėkauja, juokauja,

Kaip avily tuščiam, kai bitės parkeliauja.

Tai buvo ženklas, kad medžiotojai parvyksta,

Tarnai tad pusryčius gamint stropiau įnyksta.

75 psl.

Ir matosi, kaip švaistos tik tarnai paeiliui:

Tas vyną neša, tas lėkštes, tas pundą peilių.

Sugrįžę iš medžioklės vyrai vaikštinėjo

Po kambarius, o valgyt jau labai norėjo,

Tad vaikščiodami kramtė net, ne tik pas stalą,

O jų medžioklinėms kalboms nebuvo galo.

Teisėjas, Podkomožis užstalėj, kerčioje

Susėdo, ir panelės menkesnėj tvarkoje

Kalbėjos; visa nesilaikė, kaip prie pietų,

Ar baliuj – naujos mados užima jau vietą

Senųjų papročių; net leido jas Teisėjas

Savuos namuos, nors ir nebuvo jų mėgėjas.

O valgių buvo duodama kuo įvairiausių:

Čia tacos su kava nešiojama ilgiausios,

Tos tacos gėlėmis visokioms išrašytos,

Ant jų garuojanti kaviniai sustatyta;

Puodukai Sasų molio vis graižais auksiniais,

Dar ąsočiukai ik graižų pilni grietinės.

Tokios kavos, kaip Lenkuos, niekur nesimato,

Nes Lenkuos kavą daro taip, kaip dar pripratę

76 psl.

Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,

Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,

Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,

Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:

Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą

Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.

Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko

Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko

Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią

Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,

Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,

Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.

Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,

Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:

Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,

Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.

O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:

Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,

Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,

Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;

77 psl.

Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:

Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.

Dviejose salėse svečiai susigrupavo:

Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo

Apie ūkininkavimo būdus naujuosius

Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;

O Podkomožis svarsto žinią apie karą,

Įvertina savaip ir išvadas padaro.

Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri

Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.

Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,

Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,

Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai

Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,

Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.

Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,

Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,

O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.

Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,

Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.

78 psl.

Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;

Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko

Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,

Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,

O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,

Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.

O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,

Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.

Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,

Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;

Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną

Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.

O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.

Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.

Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,

Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė

Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,

Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;

Esą net galima rimtai paabejoti,

Ar metrikuose galima tai suieškoti.

79 psl.

Tiesa, Teisėjas ją vis seseria vadina,

Bet tai tvarkoj, nes juodu broliai suvestiniai;

Be to, ji sostinėj gyvendama turėjus

Gan daug atlikti reikalų svarbių Teisėjo;

Todel Teisėjas nuolat savo broliškumą

Rodąs gal ir iš meilės, gal del naudingumo,

Ir ji taip leidžianti vadint del atminimų...

O Tadui lengva nuo tokių išpažinimų.

Dar prisipasakojo daug kitų dalykų;

O visa tai gana trumpu laiku įvyko.

O Rejentas tuo tarpu salėj dešiniojoj

Asesorių patraukęs tarė: »Aš kartojau

Dažnai, kad dar ne laikas jot dabar zuikiauti,

Dar peranksti, dar vasarojai nenupiauti,

Ir daug rėžių kaimiečių dar medžioklei kliudo,

Todel ir Grafas net atvykti nepanūdo.

O Grafas juk medžioklę gan gerai pažįsta,

Nes užsieniuos praleido savąją jaunystę,

Tad žino, kaip medžioklę sudaryt tvarkingą;

Ir sako, kad pas mus perdaug jau barbaringa,

80 psl.

Kad mes medžiojame, kada tik noro turim,

Kad net įsakymų, instrukcijų nežiūrim,

Kad nei ežių nežiūrime, nei užbridimų,

Ir net nelaukiam savininko sutikimo;

Laiku medžioti net mes nesiįdomaujam,

Ir šeriančiąsi lapę juk dažnai nušaujam,

Arba vėl gàilaut kiek mes turime pažinę,

Kad šunes zuikienę vaikingą užkankino.

Tad Grafas mūsų netvarką apgailestauja,

Kad mums civilizacija mažai tarnauja –

Maskolių Caras net įsakymais apdraudžia

Medžioklę, ir policija kaltuosius baudžia«.

Tai Telimena girdi ties sale kairiąja,

Vėsindama pečius sau skarele lengvąja:

»Kaip mamą myliu, tarė, Grafas čia neklysta,

Nes aš, tenai gyvenus, Rusiją pažįstu.

Gal netikit? Bet Rusijos valdžios stropumą

Pagirti aš drįstu, nes daug ten tvarkingumo.

Aš Peterburke gyvenau! O Atminimų

Kiek daug! Kiek su aukštais žmonėms susitikimų!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.