Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;
Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko
Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,
Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,
O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,
Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.
O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,
Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.
Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,
Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;
Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną
Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.
O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.
Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.
Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,
Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė
Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,
Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;
Esą net galima rimtai paabejoti,
Ar metrikuose galima tai suieškoti.
Tiesa, Teisėjas ją vis seseria vadina,
Bet tai tvarkoj, nes juodu broliai suvestiniai;
Be to, ji sostinėj gyvendama turėjus
Gan daug atlikti reikalų svarbių Teisėjo;
Todel Teisėjas nuolat savo broliškumą
Rodąs gal ir iš meilės, gal del naudingumo,
Ir ji taip leidžianti vadint del atminimų...
O Tadui lengva nuo tokių išpažinimų.
Dar prisipasakojo daug kitų dalykų;
O visa tai gana trumpu laiku įvyko.
O Rejentas tuo tarpu salėj dešiniojoj
Asesorių patraukęs tarė: »Aš kartojau
Dažnai, kad dar ne laikas jot dabar zuikiauti,
Dar peranksti, dar vasarojai nenupiauti,
Ir daug rėžių kaimiečių dar medžioklei kliudo,
Todel ir Grafas net atvykti nepanūdo.
O Grafas juk medžioklę gan gerai pažįsta,
Nes užsieniuos praleido savąją jaunystę,
Tad žino, kaip medžioklę sudaryt tvarkingą;
Ir sako, kad pas mus perdaug jau barbaringa,
Kad mes medžiojame, kada tik noro turim,
Kad net įsakymų, instrukcijų nežiūrim,
Kad nei ežių nežiūrime, nei užbridimų,
Ir net nelaukiam savininko sutikimo;
Laiku medžioti net mes nesiįdomaujam,
Ir šeriančiąsi lapę juk dažnai nušaujam,
Arba vėl gàilaut kiek mes turime pažinę,
Kad šunes zuikienę vaikingą užkankino.
Tad Grafas mūsų netvarką apgailestauja,
Kad mums civilizacija mažai tarnauja –
Maskolių Caras net įsakymais apdraudžia
Medžioklę, ir policija kaltuosius baudžia«.
Tai Telimena girdi ties sale kairiąja,
Vėsindama pečius sau skarele lengvąja:
»Kaip mamą myliu, tarė, Grafas čia neklysta,
Nes aš, tenai gyvenus, Rusiją pažįstu.
Gal netikit? Bet Rusijos valdžios stropumą
Pagirti aš drįstu, nes daug ten tvarkingumo.
Aš Peterburke gyvenau! O Atminimų
Kiek daug! Kiek su aukštais žmonėms susitikimų!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.