Ponas Tadas79-81 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis16% kūrinio
79 psl.

Tiesa, Teisėjas ją vis seseria vadina,

Bet tai tvarkoj, nes juodu broliai suvestiniai;

Be to, ji sostinėj gyvendama turėjus

Gan daug atlikti reikalų svarbių Teisėjo;

Todel Teisėjas nuolat savo broliškumą

Rodąs gal ir iš meilės, gal del naudingumo,

Ir ji taip leidžianti vadint del atminimų...

O Tadui lengva nuo tokių išpažinimų.

Dar prisipasakojo daug kitų dalykų;

O visa tai gana trumpu laiku įvyko.

O Rejentas tuo tarpu salėj dešiniojoj

Asesorių patraukęs tarė: »Aš kartojau

Dažnai, kad dar ne laikas jot dabar zuikiauti,

Dar peranksti, dar vasarojai nenupiauti,

Ir daug rėžių kaimiečių dar medžioklei kliudo,

Todel ir Grafas net atvykti nepanūdo.

O Grafas juk medžioklę gan gerai pažįsta,

Nes užsieniuos praleido savąją jaunystę,

Tad žino, kaip medžioklę sudaryt tvarkingą;

Ir sako, kad pas mus perdaug jau barbaringa,

80 psl.

Kad mes medžiojame, kada tik noro turim,

Kad net įsakymų, instrukcijų nežiūrim,

Kad nei ežių nežiūrime, nei užbridimų,

Ir net nelaukiam savininko sutikimo;

Laiku medžioti net mes nesiįdomaujam,

Ir šeriančiąsi lapę juk dažnai nušaujam,

Arba vėl gàilaut kiek mes turime pažinę,

Kad šunes zuikienę vaikingą užkankino.

Tad Grafas mūsų netvarką apgailestauja,

Kad mums civilizacija mažai tarnauja –

Maskolių Caras net įsakymais apdraudžia

Medžioklę, ir policija kaltuosius baudžia«.

Tai Telimena girdi ties sale kairiąja,

Vėsindama pečius sau skarele lengvąja:

»Kaip mamą myliu, tarė, Grafas čia neklysta,

Nes aš, tenai gyvenus, Rusiją pažįstu.

Gal netikit? Bet Rusijos valdžios stropumą

Pagirti aš drįstu, nes daug ten tvarkingumo.

Aš Peterburke gyvenau! O Atminimų

Kiek daug! Kiek su aukštais žmonėms susitikimų!

81 psl.

O miestas! Buvot Tamstos Peterburke? – klausiu.

Gal planą jo parodyt? Jį stale laikausi.

Peterburkiečiai dačoj vasaroms gyvena,

(Taip vasarnamius ten vadina jau iš seno).

Turėjau aš pas Nevos upę dačą tokią,

Nuo miesto netoli, bet vis delto atokiai,

Ji buvo ant mažiuko sukasto kalnelio;

Puikus namuks! Net planą jo turiu stalely.

Ir štai, kaip ant patyčių, mano kaimynystėj

Kažkoks valdininkėlis, nežymi žmogystė,

Apsigyveno; dar šunų kelis jis laikė;

O juk suprantama, kaip sugadina laiką

Valdininkėlis, šunes! Norint pasėdėti

Sode ir oru, mėnuliu pasigėrėti, –

Čia pat ir šuo akis ir uodegą papūtęs,

Net baimė ima kartais, kad nebūt pasiutęs.

Ir baimės man ik šiol tie šunes daug paliko.

Maniau, ištiks nelaimė: taip ir atsitiko,

Nes vieną rytą, kai ėjau aš į darželį,

Staiga nusmaugė šuo man mylimą šunelį.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.