Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:
Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.
Dviejose salėse svečiai susigrupavo:
Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo
Apie ūkininkavimo būdus naujuosius
Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;
O Podkomožis svarsto žinią apie karą,
Įvertina savaip ir išvadas padaro.
Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri
Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.
Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,
Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,
Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai
Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,
Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.
Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,
Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,
O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.
Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,
Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.
Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;
Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko
Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,
Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,
O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,
Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.
O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,
Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.
Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,
Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;
Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną
Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.
O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.
Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.
Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,
Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė
Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,
Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;
Esą net galima rimtai paabejoti,
Ar metrikuose galima tai suieškoti.
Tiesa, Teisėjas ją vis seseria vadina,
Bet tai tvarkoj, nes juodu broliai suvestiniai;
Be to, ji sostinėj gyvendama turėjus
Gan daug atlikti reikalų svarbių Teisėjo;
Todel Teisėjas nuolat savo broliškumą
Rodąs gal ir iš meilės, gal del naudingumo,
Ir ji taip leidžianti vadint del atminimų...
O Tadui lengva nuo tokių išpažinimų.
Dar prisipasakojo daug kitų dalykų;
O visa tai gana trumpu laiku įvyko.
O Rejentas tuo tarpu salėj dešiniojoj
Asesorių patraukęs tarė: »Aš kartojau
Dažnai, kad dar ne laikas jot dabar zuikiauti,
Dar peranksti, dar vasarojai nenupiauti,
Ir daug rėžių kaimiečių dar medžioklei kliudo,
Todel ir Grafas net atvykti nepanūdo.
O Grafas juk medžioklę gan gerai pažįsta,
Nes užsieniuos praleido savąją jaunystę,
Tad žino, kaip medžioklę sudaryt tvarkingą;
Ir sako, kad pas mus perdaug jau barbaringa,
Kad mes medžiojame, kada tik noro turim,
Kad net įsakymų, instrukcijų nežiūrim,
Kad nei ežių nežiūrime, nei užbridimų,
Ir net nelaukiam savininko sutikimo;
Laiku medžioti net mes nesiįdomaujam,
Ir šeriančiąsi lapę juk dažnai nušaujam,
Arba vėl gàilaut kiek mes turime pažinę,
Kad šunes zuikienę vaikingą užkankino.
Tad Grafas mūsų netvarką apgailestauja,
Kad mums civilizacija mažai tarnauja –
Maskolių Caras net įsakymais apdraudžia
Medžioklę, ir policija kaltuosius baudžia«.
Tai Telimena girdi ties sale kairiąja,
Vėsindama pečius sau skarele lengvąja:
»Kaip mamą myliu, tarė, Grafas čia neklysta,
Nes aš, tenai gyvenus, Rusiją pažįstu.
Gal netikit? Bet Rusijos valdžios stropumą
Pagirti aš drįstu, nes daug ten tvarkingumo.
Aš Peterburke gyvenau! O Atminimų
Kiek daug! Kiek su aukštais žmonėms susitikimų!
O miestas! Buvot Tamstos Peterburke? – klausiu.
Gal planą jo parodyt? Jį stale laikausi.
Peterburkiečiai dačoj vasaroms gyvena,
(Taip vasarnamius ten vadina jau iš seno).
Turėjau aš pas Nevos upę dačą tokią,
Nuo miesto netoli, bet vis delto atokiai,
Ji buvo ant mažiuko sukasto kalnelio;
Puikus namuks! Net planą jo turiu stalely.
Ir štai, kaip ant patyčių, mano kaimynystėj
Kažkoks valdininkėlis, nežymi žmogystė,
Apsigyveno; dar šunų kelis jis laikė;
O juk suprantama, kaip sugadina laiką
Valdininkėlis, šunes! Norint pasėdėti
Sode ir oru, mėnuliu pasigėrėti, –
Čia pat ir šuo akis ir uodegą papūtęs,
Net baimė ima kartais, kad nebūt pasiutęs.
Ir baimės man ik šiol tie šunes daug paliko.
Maniau, ištiks nelaimė: taip ir atsitiko,
Nes vieną rytą, kai ėjau aš į darželį,
Staiga nusmaugė šuo man mylimą šunelį.
Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!
Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;
Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,
Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.
Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,
Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.
Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,
Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:
Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro
Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.
Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,
Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.
Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,
Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –
Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,
Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,
Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,
Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.
– Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,
Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Teisėjas atsako į Telimenos pasakojimą apie Peterburgą ir caro valdžios tvarką?
Rašiniui: Ironija
2. Ką pusryčių Soplicove aprašymas pasako apie senųjų bajorų papročių pasaulį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Per pusryčius jau nesilaikoma tokios tvarkos kaip per pietus: „naujos mados užima jau vietą“ senųjų papročių, ir Teisėjas jas leidžia, nors pats jų nemėgsta. Vis dėlto pasakotojas su meile aprašo kavą, kurią verda tam skirta kavininkė, grietinėlę ąsočiukuose su kaspinėliais, karštą alų senesnėms ponioms, kadagių dūmuose rūkytą mėsą vyrams. Senieji kalbasi apie ūkį, caro valdžios sprendimus ir karą, jaunesnieji apie medžioklę. Tokios smulkmenos rodo, kad poema saugo išnykstančio gyvenimo atminimą: „Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.“
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.