Kad mes medžiojame, kada tik noro turim,
Kad net įsakymų, instrukcijų nežiūrim,
Kad nei ežių nežiūrime, nei užbridimų,
Ir net nelaukiam savininko sutikimo;
Laiku medžioti net mes nesiįdomaujam,
Ir šeriančiąsi lapę juk dažnai nušaujam,
Arba vėl gàilaut kiek mes turime pažinę,
Kad šunes zuikienę vaikingą užkankino.
Tad Grafas mūsų netvarką apgailestauja,
Kad mums civilizacija mažai tarnauja –
Maskolių Caras net įsakymais apdraudžia
Medžioklę, ir policija kaltuosius baudžia«.
Tai Telimena girdi ties sale kairiąja,
Vėsindama pečius sau skarele lengvąja:
»Kaip mamą myliu, tarė, Grafas čia neklysta,
Nes aš, tenai gyvenus, Rusiją pažįstu.
Gal netikit? Bet Rusijos valdžios stropumą
Pagirti aš drįstu, nes daug ten tvarkingumo.
Aš Peterburke gyvenau! O Atminimų
Kiek daug! Kiek su aukštais žmonėms susitikimų!
O miestas! Buvot Tamstos Peterburke? – klausiu.
Gal planą jo parodyt? Jį stale laikausi.
Peterburkiečiai dačoj vasaroms gyvena,
(Taip vasarnamius ten vadina jau iš seno).
Turėjau aš pas Nevos upę dačą tokią,
Nuo miesto netoli, bet vis delto atokiai,
Ji buvo ant mažiuko sukasto kalnelio;
Puikus namuks! Net planą jo turiu stalely.
Ir štai, kaip ant patyčių, mano kaimynystėj
Kažkoks valdininkėlis, nežymi žmogystė,
Apsigyveno; dar šunų kelis jis laikė;
O juk suprantama, kaip sugadina laiką
Valdininkėlis, šunes! Norint pasėdėti
Sode ir oru, mėnuliu pasigėrėti, –
Čia pat ir šuo akis ir uodegą papūtęs,
Net baimė ima kartais, kad nebūt pasiutęs.
Ir baimės man ik šiol tie šunes daug paliko.
Maniau, ištiks nelaimė: taip ir atsitiko,
Nes vieną rytą, kai ėjau aš į darželį,
Staiga nusmaugė šuo man mylimą šunelį.
Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!
Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;
Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,
Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.
Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,
Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.
Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,
Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:
Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro
Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.
Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,
Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.
Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,
Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –
Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,
Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,
Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,
Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.
– Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,
Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Teisėjas atsako į Telimenos pasakojimą apie Peterburgą ir caro valdžios tvarką?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.