Ponas Tadas82 psl. · apie 5 min.
Antroji knyga. Pilis16% kūrinio
82 psl.

Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!

Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;

Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,

Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.

Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,

Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.

Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,

Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:

Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro

Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.

Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,

Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.

Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,

Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –

Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,

Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,

Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,

Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.

– Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,

Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Teisėjas atsako į Telimenos pasakojimą apie Peterburgą ir caro valdžios tvarką?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.