O miestas! Buvot Tamstos Peterburke? – klausiu.
Gal planą jo parodyt? Jį stale laikausi.
Peterburkiečiai dačoj vasaroms gyvena,
(Taip vasarnamius ten vadina jau iš seno).
Turėjau aš pas Nevos upę dačą tokią,
Nuo miesto netoli, bet vis delto atokiai,
Ji buvo ant mažiuko sukasto kalnelio;
Puikus namuks! Net planą jo turiu stalely.
Ir štai, kaip ant patyčių, mano kaimynystėj
Kažkoks valdininkėlis, nežymi žmogystė,
Apsigyveno; dar šunų kelis jis laikė;
O juk suprantama, kaip sugadina laiką
Valdininkėlis, šunes! Norint pasėdėti
Sode ir oru, mėnuliu pasigėrėti, –
Čia pat ir šuo akis ir uodegą papūtęs,
Net baimė ima kartais, kad nebūt pasiutęs.
Ir baimės man ik šiol tie šunes daug paliko.
Maniau, ištiks nelaimė: taip ir atsitiko,
Nes vieną rytą, kai ėjau aš į darželį,
Staiga nusmaugė šuo man mylimą šunelį.
Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!
Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;
Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,
Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.
Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,
Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.
Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,
Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:
Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro
Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.
Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,
Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.
Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,
Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –
Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,
Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,
Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,
Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.
– Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,
Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį
Geriau nei Kozodūšis, caro Jegermeistras?
Te mus tuojau ištardo ponas policmeistras! –
Pašaukus policmeistrą imama tardyti:
– Man, sako Kozodūžis, tenka pasakyti:
Čia stirna, o jis sako, kad tai šuo naminis;
Sakyk, kuris mūs bus geriau apsipažinęs
Medžioklėj! – Policmeistras gi tarnybą žino,
Tuoj valdininką tą į šalį pavadino
Sakydams, kad stačiokišku netinka būti,
Ir kad del to dabar jis tur nukęst truputį.
Šaulys tada pasakė visa padarysiąs
Ir jam sumažint bausmę caro paprašysiąs.
Byla tokia: tas valdininks šunų neteko,
Ir trims savaitėms į vienlangę dar pateko.
Tą naktį buvo ilgai juoktas, nemiegota;
Ir tuoj mieste iš to padarė anekdotą,
Kad šuns byloj patsai Šaulys mane užstojo;
Ir net pats caras, aš esu tikra, šypsojos«.
Visi čia juokias. O Teisėjas, Bernardinas
Sau marijošių lošė, ir švietimo vynais
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.