Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!
Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;
Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,
Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.
Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,
Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.
Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,
Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:
Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro
Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.
Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,
Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.
Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,
Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –
Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,
Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,
Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,
Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.
– Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,
Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį
Geriau nei Kozodūšis, caro Jegermeistras?
Te mus tuojau ištardo ponas policmeistras! –
Pašaukus policmeistrą imama tardyti:
– Man, sako Kozodūžis, tenka pasakyti:
Čia stirna, o jis sako, kad tai šuo naminis;
Sakyk, kuris mūs bus geriau apsipažinęs
Medžioklėj! – Policmeistras gi tarnybą žino,
Tuoj valdininką tą į šalį pavadino
Sakydams, kad stačiokišku netinka būti,
Ir kad del to dabar jis tur nukęst truputį.
Šaulys tada pasakė visa padarysiąs
Ir jam sumažint bausmę caro paprašysiąs.
Byla tokia: tas valdininks šunų neteko,
Ir trims savaitėms į vienlangę dar pateko.
Tą naktį buvo ilgai juoktas, nemiegota;
Ir tuoj mieste iš to padarė anekdotą,
Kad šuns byloj patsai Šaulys mane užstojo;
Ir net pats caras, aš esu tikra, šypsojos«.
Visi čia juokias. O Teisėjas, Bernardinas
Sau marijošių lošė, ir švietimo vynais
Teisėjas rengės kirsti; kunigas turėjo
Kirtimui kortą, bet čionai Teisėją
Tas pasakojimas sutrukdė; tad sustojo
Pakėlęs galvą, kortą kirsti užsimojo,
Tačiau nekirto, nors vienuoliui galvą suko...
Tik kalbai pasibaigus numetė aukštuką
Ir tarė: »Jei kas nor, tekalba, kad ik šiolei
Lojalūs Vokiečiai, gera tvarka Maskolių,
Tegu ten Lenkuose sau kas ką nori daro,
Te lapės bylai spręsti kviečiasi žandarą,
Tesuima šunis išbraidžiojusius lanką;
Dar Lietuvos mūs, ačiū Dievui, neaplankė
Tos mados: įvalias žvėrių miškuos dar turim,
Ir į bylas tokias su pajuoka dar žiūrim;
Javų pakaks, nors šunes kartais pabėgioja
Po juos, bet nieks del to dar turtų nenustojo;
Rėžius kaimiečių – taip, reik saugoti truputį«.
Tai užveizda išgirdęs sako: »Et, Ponuti,
Del to kaimiečiai net visai nesisieloja,
Nes Tamsta juos už tai gerai apdovanoji.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.