Tegu tik dešimt varpų bėgdams šuo nubraukia,
Tai Tamsta duodi kapą, o kai jis dar laukia,
Tai Tamsta dolerį dar pridedi kaimiečiui.
Išpaikinai juos Tamsta, nosį jie jau riečia,
Reikėtų...« Užveizda tačiau čionai turėjo
Nutilti, nes jau jo Teisėjas negirdėjo:
Mat, temoms įvairiausioms jau svečiai prabilo,
Įvairūs anekdotai, ginčai net pakilo.
O Telimena su Tadu vieni du likę
Save tiktai žinojo. – Jai labai patiko,
Kad josios anekdotas juokino net Tadą,
O jis jai visą eilę komplimentų rado.
Čia Telimena ėmė pašnabždom kalbėti,
O Tadas nudavė, kad jos negal girdėti,
Nes kalbos kliudo, tad arčiau ji jį prileido,
O jis pajuto čia karštumą josios veido;
Alsavo jos kvapu, jos karštą ranką spaudė
Ir įvairiausius spindulius akių jos gaudė;
Bet čia musė pro juodu lekia netikėtai,
Kuri senai jau Voiskio buvo pastebėta.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.