Teisėjas rengės kirsti; kunigas turėjo
Kirtimui kortą, bet čionai Teisėją
Tas pasakojimas sutrukdė; tad sustojo
Pakėlęs galvą, kortą kirsti užsimojo,
Tačiau nekirto, nors vienuoliui galvą suko...
Tik kalbai pasibaigus numetė aukštuką
Ir tarė: »Jei kas nor, tekalba, kad ik šiolei
Lojalūs Vokiečiai, gera tvarka Maskolių,
Tegu ten Lenkuose sau kas ką nori daro,
Te lapės bylai spręsti kviečiasi žandarą,
Tesuima šunis išbraidžiojusius lanką;
Dar Lietuvos mūs, ačiū Dievui, neaplankė
Tos mados: įvalias žvėrių miškuos dar turim,
Ir į bylas tokias su pajuoka dar žiūrim;
Javų pakaks, nors šunes kartais pabėgioja
Po juos, bet nieks del to dar turtų nenustojo;
Rėžius kaimiečių – taip, reik saugoti truputį«.
Tai užveizda išgirdęs sako: »Et, Ponuti,
Del to kaimiečiai net visai nesisieloja,
Nes Tamsta juos už tai gerai apdovanoji.
Tegu tik dešimt varpų bėgdams šuo nubraukia,
Tai Tamsta duodi kapą, o kai jis dar laukia,
Tai Tamsta dolerį dar pridedi kaimiečiui.
Išpaikinai juos Tamsta, nosį jie jau riečia,
Reikėtų...« Užveizda tačiau čionai turėjo
Nutilti, nes jau jo Teisėjas negirdėjo:
Mat, temoms įvairiausioms jau svečiai prabilo,
Įvairūs anekdotai, ginčai net pakilo.
O Telimena su Tadu vieni du likę
Save tiktai žinojo. – Jai labai patiko,
Kad josios anekdotas juokino net Tadą,
O jis jai visą eilę komplimentų rado.
Čia Telimena ėmė pašnabždom kalbėti,
O Tadas nudavė, kad jos negal girdėti,
Nes kalbos kliudo, tad arčiau ji jį prileido,
O jis pajuto čia karštumą josios veido;
Alsavo jos kvapu, jos karštą ranką spaudė
Ir įvairiausius spindulius akių jos gaudė;
Bet čia musė pro juodu lekia netikėtai,
Kuri senai jau Voiskio buvo pastebėta.
Musių Lietuvoje gana. Jų tarpe žino
Visi dar rūšį, kur bajoriškoms vadina.
Panašios į kitas jos, daug tačiau smarkesnės,
Krūtinę turi plačią, pilvą daug didesnį,
Jos zvimbdamos garsiau daug skelbia savo vardą
Ir stiprios taip, kad vortinklį staiga suardo,
Patekus gi kelias dienas ten gal burzdėti,
Nes voras vienas jos nestengia apgalėti.
Sens Voiskis sakė, kad jų prigimimą žino,
Ir kad šios musės mažesnes muses augina;
Jas karalienėmis musių vadinti tiktų,
Ir išnaikinus jas tuojau musių neliktų.
Tiesa, kad kunigas, o net ir šeimininkė
Toms Voiskio pasakoms tikėt nebuvo linkę,
Bet Voiskis pagal savo seną papratimą,
Kai tik pamato musę, daro tuoj puolimą.
Tad ir dabar musės zvimbimo neišlaikė,
Net dukart kirto, bet užmušti nepataikė,
Trečiukart užsimojus, langas vos netrūko,
Musė gi išsigandus durų linkui sprūko.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.