Ponas Tadas81-88 psl. · apie 25 min.
Antroji knyga. Pilis18% kūrinio
81 psl.

O miestas! Buvot Tamstos Peterburke? – klausiu.

Gal planą jo parodyt? Jį stale laikausi.

Peterburkiečiai dačoj vasaroms gyvena,

(Taip vasarnamius ten vadina jau iš seno).

Turėjau aš pas Nevos upę dačą tokią,

Nuo miesto netoli, bet vis delto atokiai,

Ji buvo ant mažiuko sukasto kalnelio;

Puikus namuks! Net planą jo turiu stalely.

Ir štai, kaip ant patyčių, mano kaimynystėj

Kažkoks valdininkėlis, nežymi žmogystė,

Apsigyveno; dar šunų kelis jis laikė;

O juk suprantama, kaip sugadina laiką

Valdininkėlis, šunes! Norint pasėdėti

Sode ir oru, mėnuliu pasigėrėti, –

Čia pat ir šuo akis ir uodegą papūtęs,

Net baimė ima kartais, kad nebūt pasiutęs.

Ir baimės man ik šiol tie šunes daug paliko.

Maniau, ištiks nelaimė: taip ir atsitiko,

Nes vieną rytą, kai ėjau aš į darželį,

Staiga nusmaugė šuo man mylimą šunelį.

82 psl.

Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!

Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;

Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,

Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.

Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,

Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.

Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,

Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:

Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro

Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.

Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,

Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.

Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,

Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –

Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,

Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,

Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,

Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.

– Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,

Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį

83 psl.

Geriau nei Kozodūšis, caro Jegermeistras?

Te mus tuojau ištardo ponas policmeistras! –

Pašaukus policmeistrą imama tardyti:

– Man, sako Kozodūžis, tenka pasakyti:

Čia stirna, o jis sako, kad tai šuo naminis;

Sakyk, kuris mūs bus geriau apsipažinęs

Medžioklėj! – Policmeistras gi tarnybą žino,

Tuoj valdininką tą į šalį pavadino

Sakydams, kad stačiokišku netinka būti,

Ir kad del to dabar jis tur nukęst truputį.

Šaulys tada pasakė visa padarysiąs

Ir jam sumažint bausmę caro paprašysiąs.

Byla tokia: tas valdininks šunų neteko,

Ir trims savaitėms į vienlangę dar pateko.

Tą naktį buvo ilgai juoktas, nemiegota;

Ir tuoj mieste iš to padarė anekdotą,

Kad šuns byloj patsai Šaulys mane užstojo;

Ir net pats caras, aš esu tikra, šypsojos«.

Visi čia juokias. O Teisėjas, Bernardinas

Sau marijošių lošė, ir švietimo vynais

84 psl.

Teisėjas rengės kirsti; kunigas turėjo

Kirtimui kortą, bet čionai Teisėją

Tas pasakojimas sutrukdė; tad sustojo

Pakėlęs galvą, kortą kirsti užsimojo,

Tačiau nekirto, nors vienuoliui galvą suko...

Tik kalbai pasibaigus numetė aukštuką

Ir tarė: »Jei kas nor, tekalba, kad ik šiolei

Lojalūs Vokiečiai, gera tvarka Maskolių,

Tegu ten Lenkuose sau kas ką nori daro,

Te lapės bylai spręsti kviečiasi žandarą,

Tesuima šunis išbraidžiojusius lanką;

Dar Lietuvos mūs, ačiū Dievui, neaplankė

Tos mados: įvalias žvėrių miškuos dar turim,

Ir į bylas tokias su pajuoka dar žiūrim;

Javų pakaks, nors šunes kartais pabėgioja

Po juos, bet nieks del to dar turtų nenustojo;

Rėžius kaimiečių – taip, reik saugoti truputį«.

Tai užveizda išgirdęs sako: »Et, Ponuti,

Del to kaimiečiai net visai nesisieloja,

Nes Tamsta juos už tai gerai apdovanoji.

85 psl.

Tegu tik dešimt varpų bėgdams šuo nubraukia,

Tai Tamsta duodi kapą, o kai jis dar laukia,

Tai Tamsta dolerį dar pridedi kaimiečiui.

Išpaikinai juos Tamsta, nosį jie jau riečia,

Reikėtų...« Užveizda tačiau čionai turėjo

Nutilti, nes jau jo Teisėjas negirdėjo:

Mat, temoms įvairiausioms jau svečiai prabilo,

Įvairūs anekdotai, ginčai net pakilo.

O Telimena su Tadu vieni du likę

Save tiktai žinojo. – Jai labai patiko,

Kad josios anekdotas juokino net Tadą,

O jis jai visą eilę komplimentų rado.

Čia Telimena ėmė pašnabždom kalbėti,

O Tadas nudavė, kad jos negal girdėti,

Nes kalbos kliudo, tad arčiau ji jį prileido,

O jis pajuto čia karštumą josios veido;

Alsavo jos kvapu, jos karštą ranką spaudė

Ir įvairiausius spindulius akių jos gaudė;

Bet čia musė pro juodu lekia netikėtai,

Kuri senai jau Voiskio buvo pastebėta.

86 psl.

Musių Lietuvoje gana. Jų tarpe žino

Visi dar rūšį, kur bajoriškoms vadina.

Panašios į kitas jos, daug tačiau smarkesnės,

Krūtinę turi plačią, pilvą daug didesnį,

Jos zvimbdamos garsiau daug skelbia savo vardą

Ir stiprios taip, kad vortinklį staiga suardo,

Patekus gi kelias dienas ten gal burzdėti,

Nes voras vienas jos nestengia apgalėti.

Sens Voiskis sakė, kad jų prigimimą žino,

Ir kad šios musės mažesnes muses augina;

Jas karalienėmis musių vadinti tiktų,

Ir išnaikinus jas tuojau musių neliktų.

Tiesa, kad kunigas, o net ir šeimininkė

Toms Voiskio pasakoms tikėt nebuvo linkę,

Bet Voiskis pagal savo seną papratimą,

Kai tik pamato musę, daro tuoj puolimą.

Tad ir dabar musės zvimbimo neišlaikė,

Net dukart kirto, bet užmušti nepataikė,

Trečiukart užsimojus, langas vos netrūko,

Musė gi išsigandus durų linkui sprūko.

87 psl.

Bet, tarpdury matydama du žmones žiūrint

Ir laisvo kelio pro duris išlėkt neturint,

Pro veidus jų išlėkt musė susigalvojo;

Bet čia tuoj sumirgėjo Voiskio dešinioji,

Ir galvos sukištos staiga tuoj išsiskyrė,

Lyg, rodėsi, perkūno smūgį jos patyrė;

Ir taip edverijas tos galvos palytėjo,

Kad mėlynas dėmes abidvi jau turėjo.

Bet niekas nepatėmijo, kaip atsitiko

Ši scena, nes kai kas svečių jau susipyko,

Ir smarkiai jau pradėjo rėkaut, skeryčioti,

Kaip tie šauliai, kai pradeda lapes medžioti.

Girdėt traškėjimas, aidai, šunų lojimas,

Paskui jau siundytojų šerno užklupimas.

Tuojau šaulių šauksmai, šunų lojimas kyla,

Ir, rodos, visos girių gilumos prabyla;

Taip ir kalba: prasideda jinai iš lėto,

Bet skamba greit garsiau, lyg šernas pastebėta;

O ginčo šernas, kurs sukėlė neramumą,

Tai Rejento, Asesoriaus šunų greitumo

88 psl.

Istorija. Trumpai jis tęsės – valandėlę,

Bet užgavimo žodžių baisiai daug sukėlė;

Negalint tad abiedviem žodžiais apsiginti,

Tuoj kumščias, ne liežuvį, imtasi mėginti.

Svečiai, išgirdę barnį salėje antrojoj,

Pradėjo bėgt per slenkstį, kur pora svajojo,

Ir porą, kaip dviveidį Januso dievuką,

Išskyrę nunešė, kelis kartus apsuko.

Kai Telimena su Tadu tik vos suspėjo

Sau plaukus pataisyt, jau ginčo negirdėjo.

Jau salę tik juokai, snabždėjimai pripildė,

Barnis jau pabaigta, – vienuolis ją nutildė,

Tai senas, tvirtas žmogus. Kai tik jis išvysta,

Kad jau Asesorius pribėga prie Juristo,

Ir kad abudu jau į krūtines kabinas,

Tuoj stveria už apikaklių juos Bernardinas

Ir kaip Velykų margučius suduoda galvas

Į viena kitą – mainos tuoj jų veido spalvos;

Paskui pečius jų, kaip trirankio iškėtoja,

Ir į pasienius juos abu iš karto svoja.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.