Musių Lietuvoje gana. Jų tarpe žino
Visi dar rūšį, kur bajoriškoms vadina.
Panašios į kitas jos, daug tačiau smarkesnės,
Krūtinę turi plačią, pilvą daug didesnį,
Jos zvimbdamos garsiau daug skelbia savo vardą
Ir stiprios taip, kad vortinklį staiga suardo,
Patekus gi kelias dienas ten gal burzdėti,
Nes voras vienas jos nestengia apgalėti.
Sens Voiskis sakė, kad jų prigimimą žino,
Ir kad šios musės mažesnes muses augina;
Jas karalienėmis musių vadinti tiktų,
Ir išnaikinus jas tuojau musių neliktų.
Tiesa, kad kunigas, o net ir šeimininkė
Toms Voiskio pasakoms tikėt nebuvo linkę,
Bet Voiskis pagal savo seną papratimą,
Kai tik pamato musę, daro tuoj puolimą.
Tad ir dabar musės zvimbimo neišlaikė,
Net dukart kirto, bet užmušti nepataikė,
Trečiukart užsimojus, langas vos netrūko,
Musė gi išsigandus durų linkui sprūko.
Bet, tarpdury matydama du žmones žiūrint
Ir laisvo kelio pro duris išlėkt neturint,
Pro veidus jų išlėkt musė susigalvojo;
Bet čia tuoj sumirgėjo Voiskio dešinioji,
Ir galvos sukištos staiga tuoj išsiskyrė,
Lyg, rodėsi, perkūno smūgį jos patyrė;
Ir taip edverijas tos galvos palytėjo,
Kad mėlynas dėmes abidvi jau turėjo.
Bet niekas nepatėmijo, kaip atsitiko
Ši scena, nes kai kas svečių jau susipyko,
Ir smarkiai jau pradėjo rėkaut, skeryčioti,
Kaip tie šauliai, kai pradeda lapes medžioti.
Girdėt traškėjimas, aidai, šunų lojimas,
Paskui jau siundytojų šerno užklupimas.
Tuojau šaulių šauksmai, šunų lojimas kyla,
Ir, rodos, visos girių gilumos prabyla;
Taip ir kalba: prasideda jinai iš lėto,
Bet skamba greit garsiau, lyg šernas pastebėta;
O ginčo šernas, kurs sukėlė neramumą,
Tai Rejento, Asesoriaus šunų greitumo
Istorija. Trumpai jis tęsės – valandėlę,
Bet užgavimo žodžių baisiai daug sukėlė;
Negalint tad abiedviem žodžiais apsiginti,
Tuoj kumščias, ne liežuvį, imtasi mėginti.
Svečiai, išgirdę barnį salėje antrojoj,
Pradėjo bėgt per slenkstį, kur pora svajojo,
Ir porą, kaip dviveidį Januso dievuką,
Išskyrę nunešė, kelis kartus apsuko.
Kai Telimena su Tadu tik vos suspėjo
Sau plaukus pataisyt, jau ginčo negirdėjo.
Jau salę tik juokai, snabždėjimai pripildė,
Barnis jau pabaigta, – vienuolis ją nutildė,
Tai senas, tvirtas žmogus. Kai tik jis išvysta,
Kad jau Asesorius pribėga prie Juristo,
Ir kad abudu jau į krūtines kabinas,
Tuoj stveria už apikaklių juos Bernardinas
Ir kaip Velykų margučius suduoda galvas
Į viena kitą – mainos tuoj jų veido spalvos;
Paskui pečius jų, kaip trirankio iškėtoja,
Ir į pasienius juos abu iš karto svoja.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.