Ponas Tadas87-89 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis18% kūrinio
87 psl.

Bet, tarpdury matydama du žmones žiūrint

Ir laisvo kelio pro duris išlėkt neturint,

Pro veidus jų išlėkt musė susigalvojo;

Bet čia tuoj sumirgėjo Voiskio dešinioji,

Ir galvos sukištos staiga tuoj išsiskyrė,

Lyg, rodėsi, perkūno smūgį jos patyrė;

Ir taip edverijas tos galvos palytėjo,

Kad mėlynas dėmes abidvi jau turėjo.

Bet niekas nepatėmijo, kaip atsitiko

Ši scena, nes kai kas svečių jau susipyko,

Ir smarkiai jau pradėjo rėkaut, skeryčioti,

Kaip tie šauliai, kai pradeda lapes medžioti.

Girdėt traškėjimas, aidai, šunų lojimas,

Paskui jau siundytojų šerno užklupimas.

Tuojau šaulių šauksmai, šunų lojimas kyla,

Ir, rodos, visos girių gilumos prabyla;

Taip ir kalba: prasideda jinai iš lėto,

Bet skamba greit garsiau, lyg šernas pastebėta;

O ginčo šernas, kurs sukėlė neramumą,

Tai Rejento, Asesoriaus šunų greitumo

88 psl.

Istorija. Trumpai jis tęsės – valandėlę,

Bet užgavimo žodžių baisiai daug sukėlė;

Negalint tad abiedviem žodžiais apsiginti,

Tuoj kumščias, ne liežuvį, imtasi mėginti.

Svečiai, išgirdę barnį salėje antrojoj,

Pradėjo bėgt per slenkstį, kur pora svajojo,

Ir porą, kaip dviveidį Januso dievuką,

Išskyrę nunešė, kelis kartus apsuko.

Kai Telimena su Tadu tik vos suspėjo

Sau plaukus pataisyt, jau ginčo negirdėjo.

Jau salę tik juokai, snabždėjimai pripildė,

Barnis jau pabaigta, – vienuolis ją nutildė,

Tai senas, tvirtas žmogus. Kai tik jis išvysta,

Kad jau Asesorius pribėga prie Juristo,

Ir kad abudu jau į krūtines kabinas,

Tuoj stveria už apikaklių juos Bernardinas

Ir kaip Velykų margučius suduoda galvas

Į viena kitą – mainos tuoj jų veido spalvos;

Paskui pečius jų, kaip trirankio iškėtoja,

Ir į pasienius juos abu iš karto svoja.

89 psl.

Paskui, rankas išskėtęs, rodo jau galybę

Ir taria: »Pax vobiscum! tegu bus ramybė!«

Nusijuokė net priešai, nors ir nugalėti.

Prieš dvasininką gi nedrįso pakylėti

Net rankos, nes tai buvo gerbiamas vienuolis,

Ir kaži, jį ar apgalėtų koks drąsuolis.

Bet Kirminas tiktai du priešu nuramino,

O triumfuoti, tai visai nė neketino,

Nei barėsi, nei susipešusiems grasino,

Koptūrą tik pataisė ir rankas sudėjęs

Už juostos, sau ramiai iš salės tos išėjo.

Teisėjas, Podkomožis, sėdas jau už stalo;

Pons Voiskis eina jau iš kito salės galo,

Lyg atsibudęs salės vidury sustoja,

Pataiso drabužius, ūsus, akim vadžioja,

Ir kol svečiai kalbingi nors šiek tiek nutyla,

Vis laiko plokštę, taip, kaip kunigas krapylą:

Tai nusileidžia ji, tai vėl aukštyn pakyla;

Galop, ją kilstelėjęs, tvarkadario tonu,

Nutilt įsako, nors kai kam ir nemalonu:

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.