Paskui, rankas išskėtęs, rodo jau galybę
Ir taria: »Pax vobiscum! tegu bus ramybė!«
Nusijuokė net priešai, nors ir nugalėti.
Prieš dvasininką gi nedrįso pakylėti
Net rankos, nes tai buvo gerbiamas vienuolis,
Ir kaži, jį ar apgalėtų koks drąsuolis.
Bet Kirminas tiktai du priešu nuramino,
O triumfuoti, tai visai nė neketino,
Nei barėsi, nei susipešusiems grasino,
Koptūrą tik pataisė ir rankas sudėjęs
Už juostos, sau ramiai iš salės tos išėjo.
Teisėjas, Podkomožis, sėdas jau už stalo;
Pons Voiskis eina jau iš kito salės galo,
Lyg atsibudęs salės vidury sustoja,
Pataiso drabužius, ūsus, akim vadžioja,
Ir kol svečiai kalbingi nors šiek tiek nutyla,
Vis laiko plokštę, taip, kaip kunigas krapylą:
Tai nusileidžia ji, tai vėl aukštyn pakyla;
Galop, ją kilstelėjęs, tvarkadario tonu,
Nutilt įsako, nors kai kam ir nemalonu:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Voiskis siūlo baigti Asesoriaus ir Rejento ginčą dėl šunų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.