Ponas Tadas7-9 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis2% kūrinio
7 psl.

Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,

Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.

Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,

Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;

Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,

Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,

Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,

Įskrido į tą savo ramų kambariuką,

Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,

Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.

Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,

Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.

Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.

Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo

Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.

Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,

Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,

Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,

Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.

Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,

8 psl.

Nemato, vien tik jaučia smarkiai plakant širdį:

Del tojo įvykio nestengė net suvokti,

Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.

Kieme tarnai tuo tarpu greitai sužinojo,

Kad kažkoki svečiai jau prieš gonkas sustojo.

Iškinkė arklius tad ir kūtėje pastatė,

Tuoj davė glėbį šieno, kaip senai papratę,

Nes dar naujų madų Teisėjas nežiūrėjo,

Dar jo svečių arkliai pas žydą nestovėjo.

Tarnai svečių pasveikint nėjo, bet prie savo

Darbų pripratę ponui dar gerai tarnavo.

Tarnai dabar tik pono Voiskio grįžtant laukė,

Kuris lėtai iš lauko jau į dvarą traukė.

Kai pono nėr namie, jisai jį pavaduoja

Ir vaišindams svečius įdomiai šnekučiuoja;

(Tai pono tolimas gentis ir geras draugas,

Pamatęs svečią, grįžta, bet sutikt jį saugos –

Nes kaip gi eis prie svečio rūbais kasdieniniais).

Todel tuoj apsitaisė rūbais išeiginiais,

Iš ryto paruoštais, nes, mat, gerai jau žino,

9 psl.

Kad vakarais dažnai atlanko jį kaimynai.

Rankas pons Voiskis jau iš tolo sukryžiavo,

Sušuko ir keleivį džiaugdamos bučiavo.

Ir greitai prasidėjo jų kalba supinta,

Lyg stengtas jon džiaugsmus ir vargą sutalpinti,

Kuriuos ir viens ir kitas apsakyt norėjo,

Todel nerimo, džiaugės, į akis žiūrėjo.

Ir tik ik sočiai Voiskiui atsiklausinėjus,

Jis ėmė pasakoti, kas šiandieną dėjos.

»Gerai, brangusis Tadai«, (Vardas toks vaikino,

Mat, buvo. Atminčiai Kosčiuškos taip vadinos,

Nes gimė tais laikais, kai dar karai vis ėjo).

»Gerai, Tadukai mano, – čia tavęs reikėjo,

Nes daug merginų čia galėsi pamatyti.

O dėdė rengias tau net vestuves daryti;

Galėsi pasirinkti; teks tau greit išvysti

Kaimynų, tavo genčių, didelę draugystę,

Mat, spręsti Grafo ginčią renkasi kaimynai,

Ir Grafas pats rytoj atvykt pas mus ketina;

Jau Podkomožis čia su žmona ir dukrelėms,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.