Istorija. Trumpai jis tęsės – valandėlę,
Bet užgavimo žodžių baisiai daug sukėlė;
Negalint tad abiedviem žodžiais apsiginti,
Tuoj kumščias, ne liežuvį, imtasi mėginti.
Svečiai, išgirdę barnį salėje antrojoj,
Pradėjo bėgt per slenkstį, kur pora svajojo,
Ir porą, kaip dviveidį Januso dievuką,
Išskyrę nunešė, kelis kartus apsuko.
Kai Telimena su Tadu tik vos suspėjo
Sau plaukus pataisyt, jau ginčo negirdėjo.
Jau salę tik juokai, snabždėjimai pripildė,
Barnis jau pabaigta, – vienuolis ją nutildė,
Tai senas, tvirtas žmogus. Kai tik jis išvysta,
Kad jau Asesorius pribėga prie Juristo,
Ir kad abudu jau į krūtines kabinas,
Tuoj stveria už apikaklių juos Bernardinas
Ir kaip Velykų margučius suduoda galvas
Į viena kitą – mainos tuoj jų veido spalvos;
Paskui pečius jų, kaip trirankio iškėtoja,
Ir į pasienius juos abu iš karto svoja.
Paskui, rankas išskėtęs, rodo jau galybę
Ir taria: »Pax vobiscum! tegu bus ramybė!«
Nusijuokė net priešai, nors ir nugalėti.
Prieš dvasininką gi nedrįso pakylėti
Net rankos, nes tai buvo gerbiamas vienuolis,
Ir kaži, jį ar apgalėtų koks drąsuolis.
Bet Kirminas tiktai du priešu nuramino,
O triumfuoti, tai visai nė neketino,
Nei barėsi, nei susipešusiems grasino,
Koptūrą tik pataisė ir rankas sudėjęs
Už juostos, sau ramiai iš salės tos išėjo.
Teisėjas, Podkomožis, sėdas jau už stalo;
Pons Voiskis eina jau iš kito salės galo,
Lyg atsibudęs salės vidury sustoja,
Pataiso drabužius, ūsus, akim vadžioja,
Ir kol svečiai kalbingi nors šiek tiek nutyla,
Vis laiko plokštę, taip, kaip kunigas krapylą:
Tai nusileidžia ji, tai vėl aukštyn pakyla;
Galop, ją kilstelėjęs, tvarkadario tonu,
Nutilt įsako, nors kai kam ir nemalonu:
»Nurimkit! taria, reik gerai jums pagalvoti,
Jums, tie, kur galite visų geriau medžioti,
Kas bus iš šitų ginčų – tarkite, jei žinot?
Juk jūs tik jaunuomenę, viltį mūs, gadinat,
Kurios medžioklė jau dažnai net nemasina,
O juk Tėvynės girios jai tur prigulėti!
Juk gali ji dabar giliai įsidėmėti,
Kad vietoj pavyzdingojo šaulių rimtumo,
Jūs iš medžioklės parnešat ginčus, piktumą!
Pagerbkit tad, nors šiuos žiluosius mano plaukus;
Man tiek medžiojusiam ir šių dienų sulaukus,
Juk teko teist garsius šaulius teismu taikingu:
Na, kas iš jūs prilygs prie Reitano galingo,
Medžiojant, ar kai tenka žvėrį susitikti?
Kas lygus gal Bialopiotrovičiui palikti?
O kas užimti gal Žegotos šaulio vietą,
Kurs katę bėgant šaudavo iš pištalieto?
Ir Terajevičių, kurs šernus viens medžiojo
Tik durtuvu, taip pat gerai juk pažinojau!
Budrevičių, kurs dvikovų tiek daug patyrė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.