Paskui, rankas išskėtęs, rodo jau galybę
Ir taria: »Pax vobiscum! tegu bus ramybė!«
Nusijuokė net priešai, nors ir nugalėti.
Prieš dvasininką gi nedrįso pakylėti
Net rankos, nes tai buvo gerbiamas vienuolis,
Ir kaži, jį ar apgalėtų koks drąsuolis.
Bet Kirminas tiktai du priešu nuramino,
O triumfuoti, tai visai nė neketino,
Nei barėsi, nei susipešusiems grasino,
Koptūrą tik pataisė ir rankas sudėjęs
Už juostos, sau ramiai iš salės tos išėjo.
Teisėjas, Podkomožis, sėdas jau už stalo;
Pons Voiskis eina jau iš kito salės galo,
Lyg atsibudęs salės vidury sustoja,
Pataiso drabužius, ūsus, akim vadžioja,
Ir kol svečiai kalbingi nors šiek tiek nutyla,
Vis laiko plokštę, taip, kaip kunigas krapylą:
Tai nusileidžia ji, tai vėl aukštyn pakyla;
Galop, ją kilstelėjęs, tvarkadario tonu,
Nutilt įsako, nors kai kam ir nemalonu:
»Nurimkit! taria, reik gerai jums pagalvoti,
Jums, tie, kur galite visų geriau medžioti,
Kas bus iš šitų ginčų – tarkite, jei žinot?
Juk jūs tik jaunuomenę, viltį mūs, gadinat,
Kurios medžioklė jau dažnai net nemasina,
O juk Tėvynės girios jai tur prigulėti!
Juk gali ji dabar giliai įsidėmėti,
Kad vietoj pavyzdingojo šaulių rimtumo,
Jūs iš medžioklės parnešat ginčus, piktumą!
Pagerbkit tad, nors šiuos žiluosius mano plaukus;
Man tiek medžiojusiam ir šių dienų sulaukus,
Juk teko teist garsius šaulius teismu taikingu:
Na, kas iš jūs prilygs prie Reitano galingo,
Medžiojant, ar kai tenka žvėrį susitikti?
Kas lygus gal Bialopiotrovičiui palikti?
O kas užimti gal Žegotos šaulio vietą,
Kurs katę bėgant šaudavo iš pištalieto?
Ir Terajevičių, kurs šernus viens medžiojo
Tik durtuvu, taip pat gerai juk pažinojau!
Budrevičių, kurs dvikovų tiek daug patyrė
Su meškinais. Tokių kadaisia buvo vyrų!
Pradėję ginčą, ar pabaigti jį mokėjo?
Ogi tuoj įkaitas, ir renkama teisėjas.
Del vilko pralošė Oginskis miško plotą,
O del barsuko Nesiolovskio paaukota
Trys sodžiai! Jūs tad taipgi ginčytis paliaukit,
Padėkit įkaitus ir Teismo žodžio laukit.
Nes žodžių ginčai – vėjas, sukas tik aplinkui,
O burną aušinti del zuikio juk netinka.
Tad kvieskite tuojau teisėjus iškilmingai,
Ir vykdykit įsakymus jų sąžiningai.
O siundytojo reikalu aš paprašysiu
Teisėją ir, manau, nebars jis, nors braidysit
Javus. O man gal Ponas leisi būt Vedėju
Medžioklei?« Ir kelius Teisėjui palytėjo.
Čia Rejentas sušuko: »Žirgą aš statysiu,
Be to, dar aktą del šio žiedo parašysiu,
Kad bus saliarijumi jis Teisėjui duotas«.
Asesorius pasakė: »Kamanas rintuotas
Statau tas kamanas, kurių žiedai auksiniai;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.