»Nurimkit! taria, reik gerai jums pagalvoti,
Jums, tie, kur galite visų geriau medžioti,
Kas bus iš šitų ginčų – tarkite, jei žinot?
Juk jūs tik jaunuomenę, viltį mūs, gadinat,
Kurios medžioklė jau dažnai net nemasina,
O juk Tėvynės girios jai tur prigulėti!
Juk gali ji dabar giliai įsidėmėti,
Kad vietoj pavyzdingojo šaulių rimtumo,
Jūs iš medžioklės parnešat ginčus, piktumą!
Pagerbkit tad, nors šiuos žiluosius mano plaukus;
Man tiek medžiojusiam ir šių dienų sulaukus,
Juk teko teist garsius šaulius teismu taikingu:
Na, kas iš jūs prilygs prie Reitano galingo,
Medžiojant, ar kai tenka žvėrį susitikti?
Kas lygus gal Bialopiotrovičiui palikti?
O kas užimti gal Žegotos šaulio vietą,
Kurs katę bėgant šaudavo iš pištalieto?
Ir Terajevičių, kurs šernus viens medžiojo
Tik durtuvu, taip pat gerai juk pažinojau!
Budrevičių, kurs dvikovų tiek daug patyrė
Su meškinais. Tokių kadaisia buvo vyrų!
Pradėję ginčą, ar pabaigti jį mokėjo?
Ogi tuoj įkaitas, ir renkama teisėjas.
Del vilko pralošė Oginskis miško plotą,
O del barsuko Nesiolovskio paaukota
Trys sodžiai! Jūs tad taipgi ginčytis paliaukit,
Padėkit įkaitus ir Teismo žodžio laukit.
Nes žodžių ginčai – vėjas, sukas tik aplinkui,
O burną aušinti del zuikio juk netinka.
Tad kvieskite tuojau teisėjus iškilmingai,
Ir vykdykit įsakymus jų sąžiningai.
O siundytojo reikalu aš paprašysiu
Teisėją ir, manau, nebars jis, nors braidysit
Javus. O man gal Ponas leisi būt Vedėju
Medžioklei?« Ir kelius Teisėjui palytėjo.
Čia Rejentas sušuko: »Žirgą aš statysiu,
Be to, dar aktą del šio žiedo parašysiu,
Kad bus saliarijumi jis Teisėjui duotas«.
Asesorius pasakė: »Kamanas rintuotas
Statau tas kamanas, kurių žiedai auksiniai;
Ir dar šunims juostelę pintąją, šilkinę,
Kuri net žmogui gali tikt susijuosimui,
Kurią vaikams palikt norėjau atminimui,
Jei vesčiau; Domas Radvila man dovanojo
Tą juostą, kai tuomet su Sanguška medžiojo
Ir Mejenu generolu, ir kai magnatai
Šunų nepaprastąsias lenktynes pamatė.
O tos lenktynės buvo ypatingai puikios:
Viena kalė šešis pagavo tuomet zuikius.
Mes Kupiškio miškuose tuo metu medžiojom;
Žiūriu tik, kunigaikštis Radvila sustoja,
Nuo žirgo sėda, mano kalę Kanę griebia
Ir triskart pabučiuoja josios nosį riebią,
Paskui dar tris kartus suduoda jai per snukį
Ir sako – Būki Kupiškio kunigaikščiukė. –
Vadams Napoleonas titulus dalina
Taip pat, kai pergalės vietas tiktai sužino!«
Nubodo Telimenai kalbos, nors įvairios,
Tad nori eit kieman, bet tik poros dar dairos;
Rėkštutę ėmus taria: »Imsiuos vadovauti
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.