Ir dar šunims juostelę pintąją, šilkinę,
Kuri net žmogui gali tikt susijuosimui,
Kurią vaikams palikt norėjau atminimui,
Jei vesčiau; Domas Radvila man dovanojo
Tą juostą, kai tuomet su Sanguška medžiojo
Ir Mejenu generolu, ir kai magnatai
Šunų nepaprastąsias lenktynes pamatė.
O tos lenktynės buvo ypatingai puikios:
Viena kalė šešis pagavo tuomet zuikius.
Mes Kupiškio miškuose tuo metu medžiojom;
Žiūriu tik, kunigaikštis Radvila sustoja,
Nuo žirgo sėda, mano kalę Kanę griebia
Ir triskart pabučiuoja josios nosį riebią,
Paskui dar tris kartus suduoda jai per snukį
Ir sako – Būki Kupiškio kunigaikščiukė. –
Vadams Napoleonas titulus dalina
Taip pat, kai pergalės vietas tiktai sužino!«
Nubodo Telimenai kalbos, nors įvairios,
Tad nori eit kieman, bet tik poros dar dairos;
Rėkštutę ėmus taria: »Imsiuos vadovauti
Jau aš, kas nor – telieka, aš einu grybauti;
Kas teiksis, tą kviečiu«. Dar žvalgos trupučiuką,
Tik šaliką raudoną aplink galvą suka;
Ir, ėmus Podkomožio jaunąją dukrelę,
Išeina, keldama suknelę ik kaulelių.
Pons Tadas irgi páskui ją tylom nuėjo.
Šis projektas labai nudžiugino Teisėją.
Matydams viso ginčo puikų užbaigimą,
Pasakė: »Ponai, te visi po rėkštę ima!
Grybaut! Kas rudmėsę parneš geriausią,
Galės sau pasirinkt panelę mylimiausią;
O jei ponių kuri suras, tegu tai žino –
Galės sau išsirinkt gražiausiąjį vaikiną«.
Trečioji knyga. Meilinimasis
Grafo žygis į sodą. – Slaptinga nimfa gano žąsis. – Grybavimo panašumas į Eliziejaus šešėlių slankiojimą. – Grybų rūšys. – Telimena svajonių šventykloje. – Pasitarimai, liečią Tado užmanymus. – Grafas peizažistas. – Tado teplioriški pastebėjimai apie medžius ir debesis. – Grafo mintys apie meną. – Varpas. – Laiškelis. – Ponas Meškinas.
Namo jau Grafas grįžo, žirgą pritūrėdams,
Aukštai pakėlęs galvą ir daržan žiūrėdams,
Ir štai jam pasirodė, kad tenai langely
Vėl mirga paslaptingoji, balta suknelė,
Lyg kažkas balta ten žemyn iš aukšto puola,
Per daržą skrenda ir agurkuose prapuola,
Paskui vėl pasirodo, kaip pro debesėlį,
Saulutė, rodydama aukso spindulėlį,
Kai jis atsispindi arimuos, akmenyje,
Arba, kaip lankoje, klanelio veidrodyje.
Nusėdęs žirgą, eit namo tarnams paliepęs,
Pats Grafas žvalgėsi į sodą pasistiepęs.
Tvoroj pamačius skylę, nereikėjo vartų,
Daržan tad lindo taip, kaip lenda vilks į tvartą.
Tiktai, nelaimei, palietė šakas agrastų;
Tuoj daržininkė apsidairo, susimąsto,
Ir, norint įtartina pastebėt negali,
Nubėga tuoj skubiai į kitą daržo galą.
O Grafas keturpėkščias tarp rūškynių lapų,
Tarp varnarėžų šliaužia vos atgaudams kvapą,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.