Ponas Tadas89-96 psl. · apie 25 min.
Antroji knyga. Pilis19% kūrinio
89 psl.

Paskui, rankas išskėtęs, rodo jau galybę

Ir taria: »Pax vobiscum! tegu bus ramybė!«

Nusijuokė net priešai, nors ir nugalėti.

Prieš dvasininką gi nedrįso pakylėti

Net rankos, nes tai buvo gerbiamas vienuolis,

Ir kaži, jį ar apgalėtų koks drąsuolis.

Bet Kirminas tiktai du priešu nuramino,

O triumfuoti, tai visai nė neketino,

Nei barėsi, nei susipešusiems grasino,

Koptūrą tik pataisė ir rankas sudėjęs

Už juostos, sau ramiai iš salės tos išėjo.

Teisėjas, Podkomožis, sėdas jau už stalo;

Pons Voiskis eina jau iš kito salės galo,

Lyg atsibudęs salės vidury sustoja,

Pataiso drabužius, ūsus, akim vadžioja,

Ir kol svečiai kalbingi nors šiek tiek nutyla,

Vis laiko plokštę, taip, kaip kunigas krapylą:

Tai nusileidžia ji, tai vėl aukštyn pakyla;

Galop, ją kilstelėjęs, tvarkadario tonu,

Nutilt įsako, nors kai kam ir nemalonu:

90 psl.

»Nurimkit! taria, reik gerai jums pagalvoti,

Jums, tie, kur galite visų geriau medžioti,

Kas bus iš šitų ginčų – tarkite, jei žinot?

Juk jūs tik jaunuomenę, viltį mūs, gadinat,

Kurios medžioklė jau dažnai net nemasina,

O juk Tėvynės girios jai tur prigulėti!

Juk gali ji dabar giliai įsidėmėti,

Kad vietoj pavyzdingojo šaulių rimtumo,

Jūs iš medžioklės parnešat ginčus, piktumą!

Pagerbkit tad, nors šiuos žiluosius mano plaukus;

Man tiek medžiojusiam ir šių dienų sulaukus,

Juk teko teist garsius šaulius teismu taikingu:

Na, kas iš jūs prilygs prie Reitano galingo,

Medžiojant, ar kai tenka žvėrį susitikti?

Kas lygus gal Bialopiotrovičiui palikti?

O kas užimti gal Žegotos šaulio vietą,

Kurs katę bėgant šaudavo iš pištalieto?

Ir Terajevičių, kurs šernus viens medžiojo

Tik durtuvu, taip pat gerai juk pažinojau!

Budrevičių, kurs dvikovų tiek daug patyrė

91 psl.

Su meškinais. Tokių kadaisia buvo vyrų!

Pradėję ginčą, ar pabaigti jį mokėjo?

Ogi tuoj įkaitas, ir renkama teisėjas.

Del vilko pralošė Oginskis miško plotą,

O del barsuko Nesiolovskio paaukota

Trys sodžiai! Jūs tad taipgi ginčytis paliaukit,

Padėkit įkaitus ir Teismo žodžio laukit.

Nes žodžių ginčai – vėjas, sukas tik aplinkui,

O burną aušinti del zuikio juk netinka.

Tad kvieskite tuojau teisėjus iškilmingai,

Ir vykdykit įsakymus jų sąžiningai.

O siundytojo reikalu aš paprašysiu

Teisėją ir, manau, nebars jis, nors braidysit

Javus. O man gal Ponas leisi būt Vedėju

Medžioklei?« Ir kelius Teisėjui palytėjo.

Čia Rejentas sušuko: »Žirgą aš statysiu,

Be to, dar aktą del šio žiedo parašysiu,

Kad bus saliarijumi jis Teisėjui duotas«.

Asesorius pasakė: »Kamanas rintuotas

Statau tas kamanas, kurių žiedai auksiniai;

92 psl.

Ir dar šunims juostelę pintąją, šilkinę,

Kuri net žmogui gali tikt susijuosimui,

Kurią vaikams palikt norėjau atminimui,

Jei vesčiau; Domas Radvila man dovanojo

Tą juostą, kai tuomet su Sanguška medžiojo

Ir Mejenu generolu, ir kai magnatai

Šunų nepaprastąsias lenktynes pamatė.

O tos lenktynės buvo ypatingai puikios:

Viena kalė šešis pagavo tuomet zuikius.

Mes Kupiškio miškuose tuo metu medžiojom;

Žiūriu tik, kunigaikštis Radvila sustoja,

Nuo žirgo sėda, mano kalę Kanę griebia

Ir triskart pabučiuoja josios nosį riebią,

Paskui dar tris kartus suduoda jai per snukį

Ir sako – Būki Kupiškio kunigaikščiukė. –

Vadams Napoleonas titulus dalina

Taip pat, kai pergalės vietas tiktai sužino!«

Nubodo Telimenai kalbos, nors įvairios,

Tad nori eit kieman, bet tik poros dar dairos;

Rėkštutę ėmus taria: »Imsiuos vadovauti

93 psl.

Jau aš, kas nor – telieka, aš einu grybauti;

Kas teiksis, tą kviečiu«. Dar žvalgos trupučiuką,

Tik šaliką raudoną aplink galvą suka;

Ir, ėmus Podkomožio jaunąją dukrelę,

Išeina, keldama suknelę ik kaulelių.

Pons Tadas irgi páskui ją tylom nuėjo.

Šis projektas labai nudžiugino Teisėją.

Matydams viso ginčo puikų užbaigimą,

Pasakė: »Ponai, te visi po rėkštę ima!

Grybaut! Kas rudmėsę parneš geriausią,

Galės sau pasirinkt panelę mylimiausią;

O jei ponių kuri suras, tegu tai žino –

Galės sau išsirinkt gražiausiąjį vaikiną«.

Trečioji knyga. Meilinimasis

94 psl.

Grafo žygis į sodą. – Slaptinga nimfa gano žąsis. – Grybavimo panašumas į Eliziejaus šešėlių slankiojimą. – Grybų rūšys. – Telimena svajonių šventykloje. – Pasitarimai, liečią Tado užmanymus. – Grafas peizažistas. – Tado teplioriški pastebėjimai apie medžius ir debesis. – Grafo mintys apie meną. – Varpas. – Laiškelis. – Ponas Meškinas.

Namo jau Grafas grįžo, žirgą pritūrėdams,

Aukštai pakėlęs galvą ir daržan žiūrėdams,

Ir štai jam pasirodė, kad tenai langely

Vėl mirga paslaptingoji, balta suknelė,

Lyg kažkas balta ten žemyn iš aukšto puola,

Per daržą skrenda ir agurkuose prapuola,

Paskui vėl pasirodo, kaip pro debesėlį,

Saulutė, rodydama aukso spindulėlį,

Kai jis atsispindi arimuos, akmenyje,

Arba, kaip lankoje, klanelio veidrodyje.

Nusėdęs žirgą, eit namo tarnams paliepęs,

Pats Grafas žvalgėsi į sodą pasistiepęs.

Tvoroj pamačius skylę, nereikėjo vartų,

Daržan tad lindo taip, kaip lenda vilks į tvartą.

Tiktai, nelaimei, palietė šakas agrastų;

Tuoj daržininkė apsidairo, susimąsto,

Ir, norint įtartina pastebėt negali,

Nubėga tuoj skubiai į kitą daržo galą.

O Grafas keturpėkščias tarp rūškynių lapų,

Tarp varnarėžų šliaužia vos atgaudams kvapą,

95 psl.

Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,

Kol netoliese daržininkės apsistoja.

Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,

O tarpe jų bujojo augalai maišyti:

Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,

Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.

Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko

Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:

Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.

Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai

Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,

Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,

Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas

Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:

»Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,

Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.

Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja

Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,

Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,

Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,

96 psl.

O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,

Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui

Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,

Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.

Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,

Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,

Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,

Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.

Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;

Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;

Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,

Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.

Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,

Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;

Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,

Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;

Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo

Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo

Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,

Tenai margų dryželių lapai sidabruoti

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.