Grafo žygis į sodą. – Slaptinga nimfa gano žąsis. – Grybavimo panašumas į Eliziejaus šešėlių slankiojimą. – Grybų rūšys. – Telimena svajonių šventykloje. – Pasitarimai, liečią Tado užmanymus. – Grafas peizažistas. – Tado teplioriški pastebėjimai apie medžius ir debesis. – Grafo mintys apie meną. – Varpas. – Laiškelis. – Ponas Meškinas.
Namo jau Grafas grįžo, žirgą pritūrėdams,
Aukštai pakėlęs galvą ir daržan žiūrėdams,
Ir štai jam pasirodė, kad tenai langely
Vėl mirga paslaptingoji, balta suknelė,
Lyg kažkas balta ten žemyn iš aukšto puola,
Per daržą skrenda ir agurkuose prapuola,
Paskui vėl pasirodo, kaip pro debesėlį,
Saulutė, rodydama aukso spindulėlį,
Kai jis atsispindi arimuos, akmenyje,
Arba, kaip lankoje, klanelio veidrodyje.
Nusėdęs žirgą, eit namo tarnams paliepęs,
Pats Grafas žvalgėsi į sodą pasistiepęs.
Tvoroj pamačius skylę, nereikėjo vartų,
Daržan tad lindo taip, kaip lenda vilks į tvartą.
Tiktai, nelaimei, palietė šakas agrastų;
Tuoj daržininkė apsidairo, susimąsto,
Ir, norint įtartina pastebėt negali,
Nubėga tuoj skubiai į kitą daržo galą.
O Grafas keturpėkščias tarp rūškynių lapų,
Tarp varnarėžų šliaužia vos atgaudams kvapą,
Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,
Kol netoliese daržininkės apsistoja.
Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,
O tarpe jų bujojo augalai maišyti:
Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,
Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.
Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko
Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:
Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.
Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai
Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,
Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,
Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas
Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:
»Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,
Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.
Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja
Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,
Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,
Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,
O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
Tenai margų dryželių lapai sidabruoti
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.