Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,
Kol netoliese daržininkės apsistoja.
Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,
O tarpe jų bujojo augalai maišyti:
Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,
Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.
Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko
Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:
Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.
Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai
Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,
Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,
Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas
Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:
»Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,
Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.
Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja
Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,
Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,
Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,
O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
Tenai margų dryželių lapai sidabruoti
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.