O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
Tenai margų dryželių lapai sidabruoti
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.