Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,
Kol netoliese daržininkės apsistoja.
Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,
O tarpe jų bujojo augalai maišyti:
Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,
Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.
Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko
Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:
Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.
Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai
Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,
Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,
Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas
Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:
»Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,
Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.
Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja
Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,
Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,
Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,
O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
Tenai margų dryželių lapai sidabruoti
Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...
O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,
Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,
Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.
Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių
Kabojo kaip baldakimas migla mažučių
Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,
Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;
Juos ore kabančius vos vos gali matyti,
Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.
Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,
Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,
Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių
Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.
Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį
Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,
Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,
Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.
Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,
Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.