Ponas Tadas96-98 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis20% kūrinio
96 psl.

O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,

Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui

Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,

Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.

Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,

Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,

Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,

Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.

Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;

Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;

Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,

Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.

Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,

Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;

Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,

Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;

Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo

Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo

Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,

Tenai margų dryželių lapai sidabruoti

97 psl.

Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...

O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,

Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,

Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.

Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių

Kabojo kaip baldakimas migla mažučių

Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,

Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;

Juos ore kabančius vos vos gali matyti,

Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.

Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,

Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,

Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių

Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.

Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį

Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,

Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,

Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.

Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,

Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,

98 psl.

Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas

Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;

Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,

Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.

Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,

Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,

Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...

Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję

Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.

Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,

Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;

Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,

Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.

Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,

Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,

Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;

Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,

Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai

Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti

Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.