Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zosė priima aukštą Grafo kalbą darže?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.