Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...
O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,
Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,
Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.
Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių
Kabojo kaip baldakimas migla mažučių
Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,
Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;
Juos ore kabančius vos vos gali matyti,
Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.
Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,
Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,
Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių
Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.
Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį
Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,
Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,
Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.
Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,
Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,
Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.
Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
»Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.