kiekvienas jo žingsnis – tarytum stebuklas,
kiekvienas jo žodis – orakulo balsas.
O tas numanydamas poną apkvaišus,
sau pinigus semia ne saujom – rieškutėm
ir atsikraginęs visus mus tik moko.
Ir ne jisai vienas, bet dar tas jo tarnas
del kaspino menko, rausvųjų miltelių,
musytės-kibutės į akį tuoj šoka.
Anądien biaurybė atrado įdėtą
maldaknygėj mano šilkų skepetėlę,
pagrobęs – suplėšė: papuošals, mat, velnio
galėjęs įžeisti maldų šventą žodį.
III reginys.
ELMIRA, MARIJONA, DAMISAS, KLEANTAS, DORINA.
ELMIRA (Kleantui).
Laimingas, laimingas negavęs klausytis,
kaip plūdo senoji prie durų visus mus.
Kieme ašai vyrą mačiau jau sugrįžus,
manęs jis nematė. Skubu pas save tat,
aš jo ten palauksiu.
KLEANTAS.
Pasveikinsiu šičia
sugrįžusį svainį – pakaks to smagumo.
IV reginys.
KLEANTAS, DAMISAS, DORINA.
DAMISAS.
Gal tamsta užtartum mūs tėvui žodelį,
kad sesės jis meilei kliūdyt nenorėtų.
Atrodo: Tartifas čia nori ardyti.
Svarbu men be galo: ir juos užjaučiu aš,
ir draugo Valero sesutė brangi man,
tai jeigu reikėtų...
DORINA.
Jau ponas įeina.
V reginys.
ORGONAS, KLEANTAS, DORINA.
ORGONAS.
A, brolis, mat, šičia – tai labą dienelę.
KLEANTAS.
Aš beišeinąs buvau jau... džiaugiuosi
sugrįžusį tamstą galėdams pasveikint...
O kaimas, tur būt, dar apmiręs, nežydi?
ORGONAS.
Dorina, (Kleantui) miels svaini, prašau dovanoti,
namai taip rūpėjo, norėčiau išgirsti...
(Dorinai) Per dvi dieneles gal čia kas atsitiko;
namiškiai kaip laikos, ar nieks nesusirgo?
DORINA.
Ach, karštis pakilo dar užvakar poniai,
jai galvą skaudėjo...
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Tartifas? Sveikų tas sveikiausias tarytum
ridikas, liepsnoja skruosteliai.
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis.
DORINA.
Bevakarieniaujant širdis jai supyko,
nė vieno kąsnelio nuryt negalėjo –
taip baisiai jai galvą...
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Prieš ją atsisėdęs pats vienas surijo
kurapkų porelę, kapotą avieną...
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis...
DORINA.
Ponia per naktelę
akies nesudėjo, ją karštis kamavo.
Visi išsigandę būdėjom lig ryto...
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Nuo stalo pakilęs,
į šiltąją lovą atsigulė knarkti.
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis...
DORINA.
Kai mes prikalbėjom,
ponia kai sutiko – jai kraują nuleido,
po to palengvėjo.
ORGONAS.
O ponas Tartifas?
DORINA.
Tas nenusiminęs, tam kraujui atgauti,
kur poniai nuleido, bestiprindams sielą,
prie pusryčių sėdęs, jis vyną gurkšnojo
ir taurę po taurės sau pylės ir gėrė
ORGONAS.
Tai vargšas žmogelis.
DORINA.
Sveiki šiand abudu.
O tamsta man leisi, aš poniai pranešiu,
kaip delei ligos jos sujaudintas rodeis
ir smarkiai džiaugiesi išgirdęs pasveikus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.